Įsileisk mane

-13-

Prisimenu tik ryškią šviesą. Bandžiau bėgti, bet ji mane rado, apsupo bei pasiglemžė. O dabar... jutau kad guliu, bet nesugebėjau pajudėti. Kad ir kaip bebandžiau, mano akys niekaip neprasimerkė. Lyg jas būtų kas nors užlipinęs. Kas čia vyksta? Ar tai Harry darbas? Jis ir vėl su manimi žaidžia? Nors nemanau, kad buvo ir nustojęs. Tai manęs visiškai nenustebintų.

- Ji nubudo. – pasigirdo aukštas ir nemalonus vyro balsas.

- Ką dabar ketiname su ja daryti? – pasigirdo kitas, švelnus ir raminantis merginos balsas.

- Pasitarsime su arkangelais. Jie nuspręs. Saugok ją, kol grįšiu. – paliepė aukštasis balsas. Tuomet pasigirdo sparnų plazdenimas. Tai mane vertė jaustis išsigandusia. Kas čia vyksta? Ar čia angelai, apie kuriuos mane perspėjo tas demonas? Jei taip – ar aš tikrai mirsiu? Koks sumautas mano gyvenimas bebūtų buvęs, dar nebuvau pasiruošusi mirčiai.

- Gali atsimerkti. Nebijok. – tarė švelnusis balsas.

- Aš negaliu. – tariau tyliai. Staiga pajutau švelnų prisilietimą prie savo akių.

- Pamėgink dabar.

Iš lėto prasimerkiau. Patalpa buvo per daug šviesi, tad mano akys iš kart užsimerkė.

- Kodėl čia taip šviesu? – sukuždėjau veikiau pati sau.

- Nes čia dangus, kvailele. – tyliai nusijuokė mergaitės balsas. Ir vėl pamėginau prasimerkti. Nors ir pro siaurus akių plyšelius, sugebėjau įžvelgti jaunos merginos veidą. Išvaizda ji atrodė dar jaunesnė nei aš. Kaži, ar man pavyktų pro ją prasmukti ir pabėgti? Pala... O jei ji girdi mano mintis?! Mano akys išsiplėtė iš išgąsčio, bet tik trumpam, nes dėl ryškios baltos šviesos buvau priverta ir vėl prisimerkti. Ji žvelgė į mane su šypsena kaip ir prieš tai. Jaučiausi sutrikusi.

- O jūs mokate skaityti mintis? – tariau nedrąsiai.

- Žinoma. Bet tai galime daryti tik su to asmens leidimu, kurio mintis norime perskaityti. Tik kodėl to manęs klausi? – susidomėjo žengdama artyn manęs. Norėjau atsisėsti ir nušokti nuo stalo, bet viskas ką sugebėjau pajudinti, tebuvo galva. Jaučiausi įbauginta. Viskas daug blogiau nei su Harry. Jau imu mąstyti, gal iš tiesų reikėjo eiti su juo? Nenoriu mirti... Bent jau ne taip. Dar ne dabar. Turiu tiek daug išsiaiškinti paslapčių gaubiančių mano gyvenimą. Man dar ne laikas atsisveikinti su gyvybe.

- Kodėl negaliu pajudėti? – tariau tyliai.

- Kad nesugalvotum bėgti ir susižeisti, žinoma. – nusišypsojo švelnia šypsena.

- Aš nenoriu mirti. – tariau virpančiu balsu, bei užmerkiau akis.

- Bet tu keli grėsmę. Ne tik žmonėms, bet ir angelams. – ji atsargiai prilietė mano plaukus.

- Bet kaip tai įmanoma? – tariau verkdama, o mano balsas trūkinėjo.

- Jei Harry tave ras...

- Jis jau mane rado! – sušukau nepagalvojusi ir beveik iš karto to pasigailėjau.

- Tikrai? – man pasirodė ar ji iš tiesų išsigando.

- Taip. Bet aš jam nepasidaviau ir neketinu pasiduoti. Jis blogis. Nenoriu turėti su juo nieko bendro. Ką jis besakytų ir kaip bebandytų mane suvilioti - aš visuomet nuo jo bėgsiu. – sukuždėjau. Ir vėl pajutau švelnų prisilietimą prie plaukų.

- Tu net nenutuoki, kam esi jam reikalinga, tiesa? – tarė tyliai.

- Jis man to nesakė. Klausiau ne kartą, bet jis vis sako, kad dar ne laikas sužinoti. – suspaudžiau lūpas, bet nepavyko suvaldyti ašarų tekančių mano skruostais. Po velnių. Gana verkti DEMETRIA!

- Ar galiu pažiūrėti į tavo mintis? – sušnibždėjo.

- Jei nuo to kas nors pasikeis... – sunkiai nurijau seiles.

- Prašau atsisėsk. – ištarė savo maloniu balsu.

- Bet aš... – vos pamėginau pajudinti galūnes – man pavyko. Tankiai besidaužančia širdimi padariau kaip prašoma. Mergaitė priėjo arčiau ir suglaudė mūsų kaktas. Staiga išgyvenau viską, ką man teko patirti. Bet baisiausia buvo pamatyti šeimos mirtį. Mačiau kaip juos nužudžiau. Kaip išžudžiau visus plikomis rankomis. Tie blokuoti prisiminimai akimirksniu praskriejo pro mano akis.

- LIAUKIS!!! – sušukau ir atšokau nuo šviesiaplaukės. Išsigandusi žvelgiau į savo rankas, kuriomis nužudžiau tėvus bei brolį. Gal jie ir nebuvo tikroji mano šeima ar linkėjo man blogo, bet to ką pamačiau... Sukūkčiojau ir vos laikiausi nepradėdama klykti iš siaubo. Ten buvau lyg ne aš. Kažkas demoniško ir baisaus. Ėmiau purtyti galvą lyg nenorėdama viskuo patikėti. Ir nenorėjau. Kodėl? KODĖL AŠ TAI PADARIAU?!

- Tu atlikai pirmą žingsnį... – išsigandusi žengė tolyn nuo manęs.

- Aš padariau ką? – tariau virpėdama nuo prisiminimų, kurie mane šokiravo.

- Tu tikrai nieko nežinai. – gailesčio pilnu žvilgsniu nužvelgė mane. – Tu nekalta dėl to, kuo gimei. Gaila, kad nei vienas maniškių to nesupranta. – ji nuleido savo dideles, žydras akis.

- Nesuprantu apie ką tu kalbi. – drebėdama nusivaliau ašaras, susikoncentruodama ties jos smulkia figūrėle. Tuomet lyg iš niekur ir vėl pasigirdo tas sparnų plazdėjimas. Prieš mano akis išniro aukštas siluetas. Vyras vilkėjo baltais, lengvais rūbais. Jo šviesūs plaukai atrodė tvarkingai sušukuoti, o mėlynos akys paniekinamai žvelgė į mane.

- Anna – tau teko našta ją pasaugoti iki rytojaus. – tarė nė kartelio nežvilgtelėdamas į mergaitę. Regis visas jo dėmesys buvo sutelktas į mane.

- Kodėl tik iki rytojaus? – kiek pasimetė ji.

- Nes rytoj, mes sunaikinsime jos kūną ir užrakinsime sielą ten, kur jos nepasieks tas prakeiktas demonas. Jei tik ji tokią turi. – paniekinamai nusijuokė ir vos pasigirdus suplazdėjimo garsui – vyras dingo. Viskas vyks visai taip pat, kaip sakė Harry. Bet gal taip ir geriau? Kad ir kaip nenoriu mirti, aš esu bloga. Manyje tūno tamsa, apie kurią niekuomet nežinojau. Ji turi būti sulaikyta.

- Bet tu turi ir šviesos. Daug daugiau nei tamsos apie kurią mąstai. Ir tai man nepatinka. Noriu kuo greičiau tai pakeisti.

- Nepakankamai. Be to – tau nepavyks. Aš neketinu pasikeisti. – sukuždėjau demonui, kuris jau buvo įsisukęs į mano galvą. Keista, maniau bent jau čia būsiu jam nepasiekiama. Tai mane iš ties nuvylė.

- Su kuo kalbi? – sutriko mergina.

- Su Harry. – tariau tuščiai.

- Bet kaip... Kaip jam pavyko prasibrauti pro mūsų apsaugą? – jos balsas atrodė nustebęs.

- Perduok jai, kad aš ne toks silpnas, kaip kad jie visi mano.

- Jis prašė perduoti, kad nėra toks silpnas, kaip kad jūs visi manote. – sukuždėjau. – Jis negali manęs turėti. Supratau tai. Pasakyk, o man labai skaudės kai...

- Tokio skausmo dar nebuvai patyrusi gyvenime. Jausmas lyg tu būtum badoma milijono stiklo šukių, o jos skverbtųsi gilyn į tave. – merginos balsas kaip visuomet skambėjo maloniai. – Tu to nenusipelnai. Nenusipelnai būti įkalinta. Aš tikiu, kad tu gali mums padėti įveikti tą demoną. – šviesiaplaukė suėmė mano rankas.

- Kas iš to. Nemanau, kad kas nors be tavęs tuo patikėtų. O ir kodėl tu manimi taip lengvai patikėjai? Juk matei ką padariau. Aš – monstras. – papurčiau galvą.

- Aš tavęs ateisiu. Ir išskersiu visus, kas pasipainios mano kelyje. – suurzgė demonas.

- Ji manęs ateis... Nenoriu to... – susiėmusi už galvos ėmiau ją purtyti. Netikėtai mane apkabino dvi smulkios rankos.

- Aš tau padėsiu. Tik prašau – nebekalbėk su juo. Nesiklausyk jo. Kiekvienas kontaktas su tuo padaru, plečia tamsą esančią tavyje. Neleisk jam sunaikinti tavo šviesos.

4�Ӝ��d�