Įsileisk mane

-23-

- Tokiu atveju geriau liksiu nežinioje. – atsakiau jam kuždesiu.

- Iš pradžių tavo užsispyrimas žavėjo, bet dabar tai ima atsibosti. Demetria, suprask kas tau geriausia ir pagaliau pasiduok. Kito kelio nėra. – ištarė karčiai.

- Ir kas taip nusprendė? Aš pati susirasiu man tinkamą kelią. Ir tikiu jų ne vienas. – nepasidaviau norėdama tikėti, kad man dar yra vilties nuo jo išsigelbėti.

- Kodėl negali suprasti, kad AŠ būčiau geriausias tavo sprendimas? – nenusileido ir jis.

- Nes nujaučiu, kad tu būtum mano pražūtis. Neleisiu tau pasiglemžti savo sielos. – tariau piktai.

- O kas sakė, kad tu turi sielą?

Prisimenu, kaip jis prisilietė ir aš vėl netekusi jėgų suklupau ant žemės. Jo žodžiai vis dar skambėjo mano galvoje. Ar aš tikrai neturiu sielos? Tai gali būti tiesa? Bet juk Gabrielis ir Anna... Jie būtų žinoję ir man pasakę, taip? Jaučiausi pasimetusi kaip niekuomet. Dar niekad nebuvau tokia neužtikrinta savo gyvenimu. Jame tiek daug paslapčių. Ar bent kas nors jame yra gera bei tikra? Viskas lyg didelė apgavystė. Mano šeima. Mano „išgelbėtojos". Mano visa esybė vienas nelemtas nesusipratimas. Žinau tik tiek, jog mano tėvai mirę. Mano TIKRIEJI tėvai. Na, netikrieji taip pat. Šiame pasaulyje neturiu nieko. Tikrai nebijočiau mirties jei tik žinočiau, kad papulsiu ten – kur demonas manęs nepasieks. Dar visas tas keistas dalykas su mano tėvų prašymu, kad jis manimi pasirūpintų. Netikiu tuo. Jie nebūtų taip pasielgę. Tai ne tiesa. Negali būti. Ir kodėl jiems būtų to reikėję? Mano galva tiesiog virė nuo klausimų, o šis dalykas susijęs su siela man nedavė ramybės. Juk jis ir pats sakė, kad mane įkalins angelai. Mano SIELĄ. Tad tai tebuvo prastas pokštelis. Net angelai bei demonai turi sielas – tiesa? Tai reiškia, kad gali turėti ir abiejų palikuonis. Delnais užsidengiau akis. Negaliu koncentruotis tik ties savimi. Turiu sugalvoti, kaip išgelbėti tas merginas.

- Aš neleisiu jam paaukoti tų nekaltų sielų. – tyliai sukuždėjau pati sau.

- Tu per silpna, kad jam pasipriešintum. – pasyviai ištarė žemas moteriškas balsas. Greit pašokau ir pažvelgiau į pusę, iš kurios sklido garsas.

- Kas tu? – sunkiai nurydama seilę, nužvelgiau tamsiaodę merginą, sidabriniais plaukais. Ji atrodė labai neįprastai, bet tuo pačiu metu – tikrai įstabiai bei gąsdinančiai. Nuo jos sklido panaši aura, kokią spinduliuoja ir Harry. Nors manau ji mane gąsdino labiau nei jis.

- To, kurio vardą gali ištarti tik jam pavaldžiausi ir ištikimiausi tarnai...

- Kasandra, tu gali tarti mano vardą. Juk puikiai tai žinai. – čia pasirodė ir pats nelabasis. Mergina atrodė patenkina išgirdusi šiuos jo žodžius. Ji pagarbiai nusilenkė ir dingo iš kambario kaip tamsus dūmas, garuojantis šaltą žiemos vakarą. Harry prisimerkė ir keistai sužiuro į mane. Akimirką taip ir stovėjo, į mane susmeigęs savo šaltą žvilgsnį. Manau jau nujaučiu, kas to priežastis.

- O tavo galios auga. Turime greičiau atlikti ritualą.

- Ritualo nebus. – tariau griežtai ir atsistojau nuo lovos. Nežinau kodėl, bet mano galva ėmė suktis. Man darėsi silpna.

- Kaip jau sakė Kasandra – tu per silpna, kad man pasipriešintum. Be to – tik jis tave išgelbės. – jo balsas vis tolo. Mano galva sukosi lyg išprotėjusi. Vaizdai ėmė lietis į neaiškią miglą.

- Na, silpna tikrai neesu. – stengiausi neprarasti savo viršumo. – Juk išspyriau tave iš savo galvos. – nusijuokiau patenkinta.

- Tau tiesiog pasisekė. Bet jei pamatytum save šią akimirką, tavo nuomonė pasikeistų akimirksniu. – jo balsas skambėjo keistai. Užsimerkiau ir stengiausi neišsiduoti, bei išsilaikyti ant kojų. Nors iš jo žodžių galima suprasti, kad mano būklė matoma aiškiai. – Žinai, tai tave žudo. – sukuždėjo. Jo balsas skambėjo įtartinai. Lyg ši mintis jį kankintų. Lyg jam iš ties rūpėtų, kas dedasi su manimi.

- Kodėl taip sakai? – pasiteiravau. Išstovėti darėsi vis sunkiau.

- Tavo augančios galios. Jos tave žudo. Jei taip ir toliau, tavo žmogiškas kūnas viso to neatlaikys. – jo pirštai švelniai prigludo prie mano skruosto. Trenkiau jam per ranką taip ją patraukdama nuo savęs.

- Juk sakei, kad mano tikrieji sugebėjimai atsiskleis tik įvykdžius antrąjį žingsnį. – man darėsi sunku net ir kalbėti. Susvyravau, tad demono ranka apsivijo mano liemenį bei prisitraukė mane į savo glėbį.

- Aš nesitikėjau, jog tu būsi TOKIA galinga. Manau nei vienas to nesitikėjo. Net ir tavo tėvai. – jo pirštai atsargiai klaidžiojo po mano plaukus. Demono žvilgsnis ir visas dėmesys buvo sukoncentruotas tik ties manimi.

- O iš kur žinai, kad viskas praeis vos mes įvykdysime tą... ritualą? – mano balsas sudrebėjo, nors ir skambėjo tyliai.

- Nes tuomet tu neteksi savo žmogiškojo kūno. Jis bus pakeistas atbulu bei neįveikiamu nei vienam šioje žemėje egzistuojančiam padarui. Kadangi esi dviejų galingiausių pasaulyje sutvėrimų mišrūnė, tavo kūnas taps daug galingesnis nei kieno nors kito. – sukuždėjo man į ausį.

- Tuomet geriau jau mirsiu, nei tapsiu monstru apie kurį tu kalbi. – ištariau užtikrintai ir pamėginau jį nuo savęs nustumti.

- Jau sakiau, tavo užsispyrimas manęs nebežavi. – ištarė sunkiai atsidusdamas. Jaučiausi tikrai sumautai. Mano galios tokios stiprios, jog kūnas nesugeba jų atlaikyti? PUIKU. Gal tuomet man išeis ir dar vienas triukas. Stipriai sumerkiau akis ir ėmiau žiopčioti vieną ir vienintelį sakinį. „Noriu iš čia ištrūkti..."

Kas tiksliai įvyko – nelabai prisimenu. Akyse vis dar šmėžuoja iš skausmo bei įsiūčio persikreipęs Harry veidas, vos keista jėga išplėšė mane iš jo rankų. Nežinau kodėl, bet tai vertė mane justi pasitenkinimą nors tuo pačiu metu ir liūdesį. Nesuprantu, kokius sumišusius jausmus jaučiu tam apgailėtinam padarui, kuris nori mane panaudoti kaip ginklą, bet tikrai niekuomet neleisčiau jiems manyje įsišaknyti. Ir nutuokiu, kad mane panaudoti jis nori tikrai ne geriems bei kilniems tikslams. Sunkiai atsistojau nuo šlapio asfalto. Ant mano kūno leidosi begalės didelių lietaus lašų. Buvo net sunku ir ką įžvelgti. Man vis dar buvo silpna, bet regis jaučiausi pakankamai gerai, jog sugebėčiau atsistoti ir judėti pirmyn. Klaidžiojau nežinomomis gatvėmis ir tikėjausi, kad manęs neras tie – kurių vengiu. Bet tuomet manęs nesugebės rasti ir tie, kurie noriu jog mane rastų. Kaip man susisiekti su Anna ir Gabrieliu? Žinau, kad esu ir pusiau angelas tad sugebėčiau tai padaryti, bet nujaučiu, kad tuomet mane rastų ir kiti. Pavyzdžiui – Baltazaras. Bet kas geriau už jį. Visi su tuo padaru susiję prisiminimai mane verčia susigūžti ir norėti tik graudžiai verkti kur nors, kur manęs niekas niekuomet nerastų. Per tą viziją... Tuomet patyriau tikrą pragarą. Nežinau ar ką nors panašaus ištverčiau dar kartą. Galiausiai sustojau. Mano kojos nusilpo. Prisiglaudžiau prie apibyrėjusios sienos, bei nuslydau ja ant žemės. Mano drabužiai buvo kiaurai permirkę. Visų akys keistai nukrypdavo į mane, tad šis nuošalus kampelis buvo vienintelis mano išsigelbėjimas. Basos kojos buvo subraižytos, jas labai maudė. Jaučiausi tokia beviltiška. Susigūžiau suprasdama, jog nieko neturiu ir tikriausiai čia net mirsiu. Mano kuprinė su visu turtu liko su demonu. Angelai... Nė nenutuokiu kaip juos išsikviesti. Anna ir Gabrielis manęs niekuomet neras. Neturiu į ką kreiptis pagalbos.

- Taip. Tai ji. – išgirdau tylų vyriškio balsą. Iš lėto pasukau galvą. Netoliese stovintį išvydau pareigūną. Jis kažką murmėjo į savo raciją. Taip. Jau buvau ir pamiršusi. Tiek visko nutiko, ir paprastų žmonių problemos buvo dingusios iš mano galvos. Juk aš žudikė. Psichinė ligonė. Ir žinoma – esu ieškoma. Regis mano gyvenime iš ties vien juodos spalvos su savo dar tamsesniais atspalviais. Kodėl man tai vyksta? Kodėl turiu patirti tiek kančių bei skausmo? Na, bent jau jei pasiseks, manyje tūnančios galios mane pribaigs. Tai patiktų net ir angelams, kurie nė nenutuokia kaip mane reikia pribaigti visiems laikams.

- Nejudėkite, kitaip šausiu. – ištarė netvirtas jauno vyriškio balsas. Pakėliau į jį nuvargusias akis.

- Jei tik tai sumažintų mano skausmą, mielai leisčiausi pribaigiama čia ir dabar.