Įsileisk mane

-5-

- O jei aš nesutiksiu eiti su tavimi? – tariau virpančiu balsu ir greit apsidairiau aplink tikėdamasi rasti pro kur galėjau nuo jo pasprukti.

- Brangioji – tu neturi kito pasirinkimo. – nusijuokė ir ištiesė man ranką. – O apie pabėgimą gali pamiršti. Nesugebėtum to padaryti. Eime. – tarė įsakmiai.

- Ne. – sukuždėjau silpnai pakračiau galvą. – NE! – jau sušukau ir ėmiau bėgti. Lėkiau kiek įkabindama.

- Nuo manęs nepabėgsi! – nusijuokė garsiai. – Aš visuomet su tavimi. Ir mes būsime kartu. Tu gali mėginti, bet nuo manęs nepaspruksi. Tai tik bergždžias jėgų eikvojimas.

Išgirdau jį tariant savo galvoje. Jis ir vėl mano galvoje! Ne... Kodėl tai vyksta? Kodėl visa tai tikra?! NE! Nenoriu tuo tikėti! Tai tik bjaurus košmaras! Taip! Aš tik sapnuoju! Staiga tas pats siluetas lyg iš niekur išniro prieš pat mano akis. Per lėtai sureagavusi atsitrenkiau į jį. Vaikinas uždėjo rankas man ant pečių. Su lyg jo prisilietimu mane nukrėtė keista elektra. Kaip jis čia atsirado? Kaip tai įmanoma?!

- Eime su manimi. – jo balsą girdėjau ne tik ausimis, bet ir savo galvoje.

- NE! – suklykiau susiėmusi už galvos ir stipriai sumerkiau akis, tikėdamasi jog jis dings. Po akimirkos tylos, pasigirdo kitas balsas. Čia. Šalia manęs.

- Kas čia dedasi? – išgirdau kalbant išsigandusią Kristen. – Aš tavęs visur ieškojau! Tas prakeiktas Alisteris... Tikiuosi jis tau nieko nepadarė? – prisidengė burną delnais, o tuomet prišoko prie manęs. – Kas tau? – pritūpė šalia mano kojoms neišlaikius ir man susmukus ant šalto grindinio. Nieko nelaukusi šokau jai į glėbį nusispjaudama į tai, kad ją pargriausiu. Norėjau išverkti visą širdį. Jau senai taip beverkiau. Ko tam padarui iš manęs reikia? Žūt būt ir vėl turiu susitikti su Maria. Tuomet prisiminiau – ji juk man pasakė jau viską ką tik žinojo. O gal ką nors nuo manęs nuslėpė? Įkyrios mintys nedavė man ramybės, bet dabar jaučiausi viskam per daug silpna. Tiesiog norėjau verkti ir daugiau nedaryti nieko. Mergina švelniai mane apkabino, o po kelių akimirkų padėjo atsistoti ir nueiti iki savo kambario. Vos ji ruošėsi išeiti, greit čiupau jos ranką pamiršdama, kad dabar kaip niekuomet gąsdinu žmones.

- Tik norėjau paprašyti, kad liktum. – sušniurkščiau nosimi. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti. – sukuždėjau, nes vos man sugriebus jos ranką, Kristen iš kart atšoko nuo manęs per porą metrų. Turbūt ji manė, kad man kažką padarė tas Alisteris, bet viskas buvo daug blogiau. Balsas pasirodė savo pavidalu. Manau tai jau antras kartas. Pirmasis buvo tuomet, kai išžudžiau savo šeimą. Man kyla tik vienas, pagrindinis klausimas. Jei jis tą naktį buvo su manimi, kodėl manęs nepasiėmė tada? Kodėl laukė? Kas jam trukdė? Viskas slepiasi po tokia tiršta migla. Kaip man įžvelgti atsakymą?

Nubudusi šalia savęs Kristen neberadau. Staiga mano kambario durys prasivėrė ir čia pasirodė Maria, paskui kurią atsekė ir mano slaugė.

- Jis tave rado ir nepasiėmė? Tau pavyko pasprukti! – sušuko džiugiai, nors iš jos akių ir riedėjo didelės ašaros. Čia esant Kristen, negalėjau jai nieko atsakyti. Bet regis mergina tai suprato. Švelniai pirštais perbraukiau jos garbanas. Nesuprantu. Ji daug gražesnė už mane. Kam tam... tai būtybei reikia manęs? Tikiu, kad tokių kaip Maria turi visą šūsnį. O aš viso labo paprasta, visiškai neypatinga mergina.

- Ar Alisteris tavęs nepalietė? – pagaliau įsidrąsinusi šalia prisėdo ir Kristen. Jos žvilgsnis buvo pilnas susirūpinimo ir nerimo.

- Viskas gerai. – tariau tyliai ir silpnai nusišypsojau. Bijojau, kad balso savininkas grįš. O tuomet jis gali mėginti ir vėl pasiimti Maria. Gal net ir Kristen. Juk ji papasakojo apie tai, ką jai sakė Maria. Manau ta mergina iš ties žino daugiau negu man pasakė. Tik kodėl ji tai slepia? Ar nebūtų geriau, jei aš žinočiau viską?

- Puiku. – atsiduso su palengvėjimu. – Tik keista. Jis dingo lyg skradžiai į žemę. Jo niekas nesugeba rasti. – tarė susiraukusi. Mane ir vėl sukaustė baimė. Aš ŽINAU kas jam nutiko. Ir net žinau kur guli jo kūnas. Taip. Įžvelgiau labai nedaug, bet pakankamai. Visiškai be gyvybės jo kūnas gulėjo toje baisioje patalpoje. Stipriai suspaudžiau akių vokus nenorėdama daugiau kapstytis po nemalonius prisiminimus.

- Ar jis tau ką nors padarė? – Maria sukuždėjo man į ausį taip, jog išgirsčiau tik aš. Papurčiau galvą. Ji lengviau atsiduso. – Kristen – nenuleisk nuo jos akių. Harry ją rado, tad tikrai mėgins pasiimti su savimi. O jis savo tikslą bandys pasiekti visais įmanomais būdais. Jam nesvarbu jei dėl to nukentės nekalti žmonės. Privalome jam sutrukdyti. Negalime jam leisti nuskriausti Demetrios. – ji ištarė švelniai spustelėdama mane savo glėbyje. Mačiau kaip Kristen sunkiau atsiduso, nepatikėdama nei vienu jos žodžiu. Taip. Jei pasakyčiau, kas šiandien įvyko, ji be jokių abejonių nepatikėtų ir manimi. Nesistebiu, turbūt būdama jos vietoje, aš taip pat mumis nepatikėčiau. Ne veltui esame psichiatrinės ligoninės pacientės. Mumis niekas nepatikėtų.

- Maria, tau jau metas grįžti į savo kambarį. Demetria – dar užsuksiu. Atnešiu tavo vaistus. – švelniai šyptelėjo ir padėjo Mariai atsistoti nuo mano lovos. Prieš išeidama ji žvilgtelėjo į mane susirūpinusiu žvilgsniu ir su žiopčiojo – „SAUGOKIS". Jei tik žinočiau kaip tai padaryti. Jaučiuosi lyg kačiukas įgintas į kampą. Nesuvokiu kaip turiu elgtis, ir kaip gintis. Aš apie jį nieko nežinau, na tik tiek, kad anot Marios jis demonas.

- Aš ir esu demonas.

Pasigirdo juokas mano mintyse. Sukėlusi kojas į lovą apsikabinau kelius ir stipriai susimerkusi bandžiau užblokuoti jo balsą.

- Ar dar ilgai priešinsiesi?

- Kiek tik reikės. – sukuždėjau.

- Manau tai ilgai netruks. – tarė žemas balsas. Nejau jis čia? Sunkiai nurijau seiles, bet nors ir su baime – pakėliau galvą. Pirmą kartą išvydau jį ne tamsoje. Vaikinas buvo be galo išvaizdus. Jis iš ties priminė iš dangaus nusileidusį angelą. Pečius siekiančios, tamsiai rudos garbanos, šviesiai žalios akys. Jam nusišypsojus skruostuose pasirodė duobutės.

- Kaip tu čia patekai? – sukuždėjau traukdamasi toliau nuo jo. Galiausiai jis įspaudė mane į lovos kampą. Visai taip, kaip ir psichologiškai. – Kodėl tai darai? – tariau virpančiu balsu.

- Nes tu man reikalinga. – ištiesė į mane ranką, o jo šalta šypsena privertė mane nustėrti.

- Ne. – greit papurčiau galvą.

- Neversk manęs kartotis. – tarė jau agresyviau ir žengė dar arčiau manęs. – EIME.

Ir vėl papurčiau galvą. Užsimerkiau ir tikėjausi, kad jis dings iš čia lyg blogas sapnas šviesų rytą. Bet ne. Pajutau jo šaltą ranką sau ant skruosto. Pirštais jis švelniai braukė per mano veidą.

- Tavo oda tokia švelni ir tokia šilta. – sukuždėjo viliojančiu balsu. Pabandžiau nusipurtyti jo ranką, bet jis nepasidavė. Staiga pasigirdo praveriamų durų garsas.

- Kas tu ir ką čia veiki?! – sušuko mano rūpestingoji slaugytoja. Suvirpėjau kuomet atsimerkiau ir mano bei to demono akys susitiko. Jos buvo pilnos įsiūčio. Regis jam labai nepatiko, kad mergina tarp mūsų įsiterpė. Jau antrą kartą. Šis iš lėto atsisuko į Kristen. Mačiau, kaip ji sustingo, o jis žengė link jos. Nejau demonas ketina ją nuskriausti? Aš to tikrai neleisiu?!