Įsileisk mane

-2-

Pirma man į galvą šovusi mintis buvo patikrinti tėvų ir brolio kambarius. Bėgau baimindamasi ir bijodama blogiausio, bet tikėdamasi geriausio. Ir galiu pasakyti – tai buvo paika.

Visą laiką man belekiant link tėvų kambario, ant kilimo matėsi kraujo dėmės. Negaliu tuo patikėti. Ar tai mano darbas? Ašaros trukdė man aiškiai viską matyti. Pribėgusi iš lėto atidariau tėvų kambarį. Ką išvydau privertė mane suklykti taip, kaip dar niekad to nedariau savo gyvenime. Tėvai gulėjo lovoje. Jų veidai buvo iškreipti baimės ir skausmo. Visa patalynė, ant kurios jie gulėjo buvo permirkusi krauju. Neišlaikius virpantiems keliams suklupau ant jų. Ant jų kūnų matėsi begalės durtinių žaizdų. Nejau tai tikrai padariau AŠ? Bet kada? O gal tai balsas manyje? Gal todėl jis nutilo? Aš išsikrausčiau iš proto. Išsikrausčiau iš proto!! Su šiokia tokia viltimi pašokau nuo grindų ir nuskubėjau link vyresniojo brolio kambario. Durys nebuvo uždarytos. Maldaudama ir tikėdamasi geriausio iš lėto iki galo atidariau duris ir žengiau vidun. Po pamatyto vaizdo susmukusi ant grindų nebe sugebėjau nei išklykti nei pajudėti. Jo kūnas be jokių gyvybės ženklų gulėjo ant rašomojo stalo veidu žemyn. Ką AŠ padariau? Kodėl? Nejau viskas dėl piliulių? Kruvinais delnais užsidengiau veidą ir ėmiau verkti gailia rauda, lyg bandyčiau išverkti sielą. Reikėjo man tai padaryti. Reikėjo nusižudyti jau prieš daugelį metų. Jei tik būčiau žinojusi, kad visa tai įvyks... kad man nepavyks sutramdyti savyje tūnančio demono. Garsiai sukūkčiojau ir nugriuvau ant kilimo. Po šiek tiek laiko supratau, kaip turiu elgtis. Atsistojusi, besieliu kūnu patraukiau į savo kambarį. Nuo lovos paėmiau durklą... Ginklą, su kuriuo išžudžiau visus kas buvo man brangiausi. Visus kuriuos mylėjau. Suspaudžiau jį delnuose ir nutaikiau sau į širdį.

- Nedaryk to.

Regis balsas grįžo. Neklausiau jo ir ėmiau kauptis dūriui.

- Nedaryk to.

- Nutilk! – sušukau verkdama bei delnuose stipriau suspausdama durklą.

-NEDARYK TO!

Pareikalavo įsakmiai.

- Kodėl? – sukuždėjau. – Kodėl turėčiau tavęs klausyti? – kalbėjau ašaroms skalaujant mano veidą.

- Nes mirtis ne išeitis. Aš vis tiek tave rasiu. Net ir mirusiųjų pasaulyje. Aš visur tave pasieksiu. Nuo manęs nepabėgsi.

Jo balsas skambėjo per daug įtikinamai ir per daug lyg savimi pasitikinčio asmens. Papurčiau galvą ir išmečiau durklą iš rankų. Sukniubusi ant grindų tuščiu žvilgsniu stebeilijau į sieną bei ėmiau sukti galvą. Ir supratau kur man vieta. Jau senai turėjau ten atsidurti. Atsistojusi ir vėl nužingsniavau link tėvų kambario. Jaučiausi tokia tuščia. Lyg tas kažkas, kas tiek metų gyveno mano galvoje būtų pavogęs mano sielą. Bet tai ne jo darbas. Tai aš. Dėl visko kalta aš. Nužudžiau juos... Nužudžiau artimuosius. Ir privalau prisiimti kaltę. Paėmusi į rankas telefoną surinkau 911.

- Sveiki, kuo galime padėti? – pasigirdo malonus merginos balsas.

- Aš išžudžiau visą savo šeimą, nes taip liepė mano galvoje tūnantis demonas. Jei manęs nesulaikysite – galiu nuskriausti ir kitus netoliese esančius nekaltus žmones. – tariau šaltai. – Mano adresas – Linkolno gatvė 35B. Paskubėkite jei norite mane sulaikyti. – tariau be emocijų ir padėjau ragelį. Tuomet iš lėto nužingsniavau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Viskas vyko labai greitai. Aplinkoje beveik nesigaudžiau. Tegirdėjau daugybę balsų. Vieni rėkė, kiti kalbėjo ramiau. Tuomet pajutau dūrį ir mane greitai užklupusį nuovargį. Užmerkiau akis ir atsidaviau tamsai.

Aš čia jau kelios dienos. Žmonės kurie čia dirba manęs klausinėjo daug įvairių klausimų. Pavyzdžiui – kodėl taip pasielgiau? Atsakiau jiems tiesą – nes man liepė demonas, kuris mano galvoje gyveno nuo pat mano gimimo. Kaip supratau visi nusprendė, kad mano vieta iš tiesų čia, o ne kalėjime. Pakreipiau galvą sėdėdama ant kietos lovos ir tuščiai žvelgiau į bjaurią, baltą sieną. Ji atrodė pernelyg dirbtina. Balsas mane apleido. Jo nebegirdžiu. Gal dėl vaistų, kuriuos man duoda. Visa tai tebuvo mano prasimanymai. Demonas? Ne. Jis neegzistuoja. Tikrasis demonas buvau ir esu – AŠ. Neprisimenu nei sekundėlės, kuomet mano galva nebūtų apsunkusi. Jie man leidžia DAUG vaistų. Ir puiku. Gal tai mane pribaigs. Turėjau mirti. Jau senai turėjau mirti. Ir dabar to troškau visa savo esybe. Labiau nei kada nors gyvenime.

Nežinau kiek praėjo laiko nuo tos dienos kai čia atsidūriau. Balso iš ties nebegirdžiu. Jis nebekalbėjo su manimi. Daktarai nusprendė, kad tai pagerėjimas tad pagaliau buvau išleista pasivaikščiojimui po sodą. Čia vaikščiojo begalės baltai apsirengusių žmonių. Vos ant suoliuko mane pasodinusi moteris atsitraukė bei nuėjo prie kitų pacientų – šalia pastebėjau merginą. Už mane vyresnę gal penkeriais metais. Ji įdėmiai žvelgė į mane, tuomet kiek padvejojusi ištiesė į mane ranką.

- Aš Maria. – nusišypsojo draugiškai.

- Demetria. – tariau bandydama paspausti jos ranką, bet vos išgirdusi mano vardą, ši greit ją atitraukė. Jos akys tapo pilnos išgąsčio ir baimės. Tai mane sutrikdė.

- Ar kas ne taip? – tariau susiraukdama.

- Harry tavęs taip lengvai nepaleis. Jis sakė, kad tu ypatinga. Ne tokia kaip likusios. – ji purtė galvą. Jos rudos garbanos pasiskleidė ant merginos pečių, o rudos, išgąsčio pilnos akys vis dairėsi aplink.

- Apie ką tu kalbi? – tariau pasimetusi.

- Demonas. Juk čia esi per jį, tiesa? – pažvelgė į mane skvarbiu žvilgsniu.

- Ne... Demonas esu aš, o ne... Jis neegzistuoja... Ne... Tai tik mano vaizduotė. – tankiai papurčiau galvą delnais prisidengdama ausis ir stipriai sumerkdama akis.

- Demetria – jis tavęs ateis. Kaip kad atėjo ir manęs. – ji supurtė mane už pečių.

- Nenoriu to girdėti! – sušukau bandydama nuo jos atsitraukti. Regis tai atkreipė slaugytojų dėmesį, nes mergina buvo akimirksniu išvesta, o aš pajutau švirkšto dūrį. Verkiau, kol pagaliau atsijungiau. Ne... Ji meluoja. Demonai neegzistuoja. Demonas buvau... Ir es...u... AŠ.....