Įsileisk mane

-25-

Tikrai ilgai nekėliau ir dėl to atsiprašau, tiesiog pastaruoju metu taip sunku rasti laiko rašymui. Tikiuosi dalis patiks, linkiu gero skaitymo bei lauksiu jūsų nuomonių! xx

P.s. Pasijunkite muzikos takelį ir perklausykite bent prieš skaitymą. Mano manymu daina taip atspindi Demetrią. Manau tai apskritai po kol kas labiausiai šią istoriją atspindinti daina. Tikrai verta paklausyti. ;)xx

- Kas tu? – ištariau nuo baimės drebančiu balsu jam artėjant link manęs. Jaunojo vyro veide pasirodė piktdžiugiška, pasitenkinimo pilna šypsena.

- Asmuo, kuris jus nugabens pas demonų valdovą.

- O jei aš nesutiksiu su tavimi keliauti? – mano balsas skambėjo taip silpnai, kad mintyse save net už tai keiksnojau. Nagi Demetria. Susiimk į rankas! Tu gali išlikti stipri!

- Mažoji mišrūne, tavo nuomonės niekas neklausė. Turiu užduoti ir ketinu ją įvykdyti bet kokiu atveju. Man nesutrukdys tavo vaikiškas pasipriešinimas. Tavo galios palyginus su manosiomis – lyg bala prie jūros. – vienai akimirkai visas jo mandagumas dingo. Nusijuokęs jis vienu staigiu rankos judesiu, su ant jo pirštų galų pasirodžiusiais ilgai bei aštriais nagais perrėžė mane sukausčiusius raiščius. Tuomet nė neperspėjęs kilstelėjo mane nuo lovos sau ant rankų.

- Ką tu darai?! – sušukau bandydama pasipriešinti, bet į tai nesulaukiau jokio atsako. Ramiu veidu jis ėmė žingsniuoti į priekį. Priėjus duris – jos atsivėrė pačios, lyg nematoma galia jas būtų atplėšusi tiesiai prieš mums ruošiantis eiti per jas.

- Tai kas man buvo įsakyta. Jau sakiau. Tik vykdau duotus nurodymu ir panele – muistymasis bei priešinimasis nepadės. Tik bergždžiai eikvojate jėgas. Nebenoriu kartotis tad prašyčiau nustoti darius tai ką dabar darote. – jo akyse suspindėjo liepsna bei akimirksniu pranyko kaip ir atsiradusi. Tankiai besidaužančia širdimi nustojau muistytis, bet tai tikrai nereiškė jog jau pasidaviau.

- Demonų valdovas. Tai Harry? – mano balse nuskambėjo įtarumas. Nepažįstamasis, kuris jau nujaučiau yra dar vienas demonas – suprunkštė bei vos susivaldė nenusikvatojęs.

- Liuciferio sūnus niekuomet nebuvo ir nebus požeminio pasaulio valdovas. Jis neturi to, ko reikia šiam darbui. Tas vaikas pernelyg silpnas bei pasiduoda emocijoms. Vienas geresnių pavyzdžių – jūs jaunoji panele. Jei nebūtų tiek ilgai su jumis žaidęs, dabar jau laikytu jus po savo padu taip tėvui pridarydamas tik daug nereikalingų problemų. Nors kita vertus, gal pagaliau būtų bent ką nors padaręs teisingai.

- Liuciferis. – mano kūną sukaustė baimė. Tai daug blogiau nei įsivaizdavau. Ir kaip suprantu – begalę kartų blogiau už Harry. Negalėjau leisti šiam demonui nugabenti mane pas jį. Turiu ištrūkti. Tik kaip? Annos ir Gabrielio negaliu velti į šį reikalą. Nuo šio asmens jaučiu sklindant neapsakomą, tamsią galią. Nemanau jog jie sugebėtų apsiginti, jau nebekalbant apie tai, kad jų apginti nepajėgčiau ir aš. Bent jau tokiu atveju jei jis neskiedžia ir iš ties yra daug galingesnis, nei aš.

- Kaip suprantu esate apie jį girdėjusi. – vėl išsišiepė žingsniuodamas baltu koridoriumi. Paskui mus mirguliavo šviesos bei zyzė leisdamos nemalonius traškesius.

- O kam Liuciferiui reikalinga aš? – pasiteiravau bandydama išpešti bent šiek tiek informacijos.

- Tai sužinosite mums pasiekus požeminį pasaulį. – ištarė išlaikydamas mandagią šypseną. Šis vyras buvo keistas, o jo asmenybė atrodė neperkandama. Vieną akimirką jis kalbėjo su manimi lyg niekindamas, kitą – lyg su kokia kilminga mergina.

Man besukant galvą, ką dariau labai įtemptai, mes vis keliavome gilyn į pogrindį. Pasiekus duris į rūsį supratau, kad laiko apmąstymams nebeturiu ir privalau veikti. Nagi Demetria, dabar arba niekad. Stipriai sumerkiau akis ir ėmiau įsivaizduoti savo kambarį. Vietą, kurioje praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Viską stengiausi perteikti kuo aiškiau bei mintyse sudėlioti ir pačias smulkiausias detales. Dar vis nė nenutuokiu kaip veikia mano galios, bet vieną žinau tikrai – man pakliuvus į didelę bėda, jos visuomet suveikia.

Vos išgirdau prasiveriančias rūsio duris – stipriai suspaudžiau vokus bei mintyse sušukau „NAMO!".

Dar iki galo ir pati nesuvokiau kaip viskas įvyko ir kaip man iš ties pavyko pasprukti nuo paslaptingojo demono. Visiškai neturėdama jėgų kiek ilga tysojau ant savo kambario grindų bei sunkiai gaudžiau orą. Jaučiausi taip, lyg kas nors iš manęs būtų išsunkęs visas gyvybines jėgas. Dabar nesugebėčiau apsiginti nuo nei vieno sutvėrimo. Kas baisiausia – manau demonas liko įsiutęs ir tikrai manęs ieško. Turbūt ilgai netruks kol suras čia gulinčią, bei neturinčią nei kruopelytės energijos pasipriešinimui. Turiu neatmesti galimybės, kad ir Harry gali pajusti mano energiją bei čia atsidurti bet kurią akimirką. Jau nebekalbu apie Baltazarą bei kitus angelus. Manau jie stebi šią vietą bei netruks ilgai suvokti, kad čia esu. Lyg skęstantis besigriebiantis šiaudo, išbandžiau dalyką, kuris maniau negalintis suveikti.

- Gabrieli. – sukuždėjau visas mintis sutelkdama tik ties juo. Nežinau kodėl taip dariau. Turbūt tikėjausi, jog vaikinas mane išgirs. Mano visai nesenai atsimerkusios akys ir vėl buvo be užsimerkiančios kai išgirdau balsą.

- Demetria? – sušnibždėjo. Prieblandoje skendinčiame kambaryje mano žvilgsnis nukrypo balso link.

- Tu mane išgirdai. – nusišypsojau iš paskutiniųjų. Jis akimirksniu atsidūrė mano pašonėje. Pritūpęs viena ranka apglėbė juosmenį bei kilstelėjo mane prispausdamas prie savo šilto kūno, o kita suėmė veidą ir suglaudė mūsų kaktas.

- Kas tau? Jie tau ką nors padarė? Tai to demono kaltė, taip? – klausinėjo paskubomis, tuomet vikriai apsidairė bei tyliai sukuždėjo. – Mes turime iš čia dingti. Ši vieta stebima. – kalbėjo susirūpinęs.

- Angelai? – pavyko šiaip ne taip išspausti. Nieko netaręs jis linktelėjo galvą bei vėl apsidairė. Net ir prieblandoje sugebėjau įžvelgti koks jis buvo susirūpinęs bei įsitempęs.

- Mes iš čia išskrisime. Neesu to daręs su kitu asmenimi, tad nesu užtikrintas ar tai pavyks. Deja – tai vienintelis kelias iš čia. – kuždėjo kiek įmanydamas tyliau bei priglaudęs mane prie savo krūtinės švelniai apglėbė mano kūną abejomis rankomis.

- Aš tavimi tikiu. – sukuždėjau iš paskutiniųjų ir pasidaviau tamsai, bei maloniai šilumai kuri taip ramino bei atpalaidavo. Kas be nutiktų – palieku savo likimą Gabrielio rankose.

- Ji labai nusilpusi. Kas jai atsitiko? Ar tokią ją radai? – lyg pro miglą girdėjau pažįstamą merginos balsą. Anna. Esu tuo įsitikinusi. Pajutusi delną prie savo kaktos taip pat nujaučiau, kad tai buvo ji.

- Nė nenutuokiu. Viskas įvyko labai greit. – kalbėjo šiek tiek nusilpęs balsas. – Prisimenu tik tiek, kad išgirdau jos tylų šauksmą, ir atsidūriau kur nuvedė jos balsas. Neturėjome laiko, kad galėčiau jos ko nors paklausti, o juo labiau – išklausyti. Anna, broliai bei seserys lipa mums ant kulnų. Turime kuo greičiau rasti šventąjį ratą.

- Tai sunki užduotis. Aš neturiu šansų siekiant šio tikslo. Gabrieli – tu vienintelė mūsų viltis. – sunkiai iškvėpė mergina.

- Regis mano pusiau žmogiškumas pagaliau išeis į naudą. – nusijuokė karčiai.

- Juk žinai, kad esi ne ką geresnis angelas nei bet kuris kitas. Prašau nekalbėk taip. – Anna ištarė su liūdesiu. Būčiau norėjusi paprieštarauti ir pasakyti, kad mano akimis jis net geresnis už kitus, bet deja visiškai neturėjau jėgų pramerkti akims. Ne gana to – girdimas pokalbis vis tolo ir tolo, kol galiausiai mano sąmonė ir vėl atsijungė.