Įsileisk mane

-21-

- Harry... – jo vardą sukuždėjo Maria. Jos persigandusios akys lakstė nuo jo link manęs. – Ką tu padarei?! – jau kreipėsi į mane įtūžio bei sumišimo kupinu balsu.

- O regis baltasparniai dingo? Nuobodu. – sunkiai atsiduso ignoruodamas garbanę. – Maniau visų kas stovi man skersai kelio atsikratysiu vienu metu. Regis jiems dar reikės palaukti savo eilės. – kalbėjo lyg nuobodžiaudamas. Visai nereaguodamas į merginas, jis patraukė tiesiai link manęs. – Gal nusprendei man pagaliau pasiduoti? – jo veidą papuošė įžūli šypsenėlė.

- Tik per savo lavoną. Jei tik būčiau turėjusi bent kiek daugiau jėgų, manęs čia jau nebūtų. Regis šiandien tau sekasi. – nusišypsojau silpnai, bet pašaipiai. Po to sapno jaučiausi išsekusi. Stengiausi išsilaikyti ant kojų, bet tai nebuvo taip lengva, kaip būčiau to norėjusi. Nesuprantu, kodėl jis atėmė tiek daug energijos. Sunkiai iškvėpiau žvelgdama į tas, kuriomis kadaise pasitikėjau. Maniau jos man nori gero. Apsaugoti. Bet viskas buvo tik pasišlykštėtinas melas. Kaip ir visa mano egzistencija.

- Nesuk per daug savo dailios galvelės. Štai. – jis suėmė mane į savo glėbį, kuris buvo stebėtinai šiltas.

- Tu nebe ledinis? – paklausiau turbūt paties kvailiausio klausimo, bet man visiškai nerūpėjo. Jis tyliai prunkštelėjo ir pažvelgęs į mane tokiu žvilgsniu, lyg jam iš ties rūpėčiau – švelniai pirštais perbraukė mano kaktą.

- Tau reikia poilsio. O ir matyti kas čia dėsis... Manau geriau to nereikia. Miegok mano mažoji maištautoja. – jo lūpos prisilietė prie mano kaktos. Man iš kart pasidarė... ramu. Akys pačios merkėsi. Viskas bluko. Ne tik vaizdas, bet ir garsai. Gal ir gerai, kad viso to nematysiu. Kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų – jos to nusipelnė. Manau jei demonas jų nepašalintų, šios ir toliau mane persekiotų bei bandytų nugalabyti. Bei ne tik mane. Gabrielį su Anna taip pat. O to leisti negaliu jokiais būdais.

- Mano krepšys... Negaliu jo prarasti... – tyliai sumurmėjau. Galiausiai nebejutau nieko. Tik dvi stiprias ir tuo pačiu metu švelnias rankas, kurios saugiai laikė mane savo glėbyje.

Nubudusi bandžiau pramerkti akis, bet net tai padarius – mane gaubė aklina tamsa. Pajutusi keistą šaltį susigūžiau ir apsikabinau savo pečius. Nepajutusi jokio pagrindo po nugara, nors ir supratau jog guliu – persigandau. Kur aš? Kas čia dedasi? Nejau ir vėl sapnuoju? Įsižnybiau sau. Pajutusi skausmą supratau, jog tai ne sapnas. O gal tai kažkas panašaus į Baltazaro viziją? Gal aš ir vėl pas juos? Kabant ore susigūžiau ir apsikabinau kelius. Kas čia dedasi?

- Nusiramink pagaliau - Demetria. Tavo mintys neleidžia man net trumpam atsipūsti. – sukikeno tyliai, žemo balso savininkas. Harry.

- Kur aš? – tariau vis dar besidairydama aplink ir nesugebėdama įžvelgti nei menkiausios smulkmenos.

- Tu pas mane. – jam kalbant, pajutau kaip ėmiau suktis ir pagaliau atsistojusi pajutau kietą pagrindą po kojomis. Bent jau man taip atrodė. – Pagaliau. Dabar galėsime atlikti antrąjį, bei paskutinįjį žingsnį. Tavo galios bus atskleistos. Padėsi man...

Neleidau jam užbaigti, nors vėliau supratau, kad tai nebuvo protinga. Tiesiog šią akimirką mane valdė emocijos ir aš niekaip neįveikiau jų suvaldyti.

- Kodėl tiesiog nepalieki manęs ramybėje?! Juk sakiau – nenoriu turėti su tavimi nieko bendro! – sušukau iš visų plaučių. Mano krūtinė ėmė sunkiau kilnotis. Jaučiausi lyg ne sava. Norėjau verkti, bet tuo pačiu metu – išlikti stipri. – Aš tau nepadėsiu. Nebūsiu tavo įrankiu. Atsipeikėk ir pramerk rūku apsiblaususias akis! Pagaliau palik mane ramybėje! – sušukau iš visų jėgų. Staiga pajutau, kaip mane savo glėbyje suspaudžia dvi tvirtos rankos. Tik dabar supratau, kad verkiu.