Įsileisk mane

-20-

Jausmas juntamas šią akimirką keistai jaudino, traukė bei baugino. Nesupratau kodėl. Stengiausi jį nustumti nuo savęs, stengiausi jam priešintis, bet bergždžiai. Lyg mano kūnas būtų man nepaklusęs dėl šios nepaaiškinamos jam juntamos traukos. Palengva jo bučinys tapo aršesnis. Agresyvesnis. Reikalaujantis iš manęs daugiau aistros. Vaikinas spaudė mano kūną vis arčiau savojo versdamas mano širdį daužytis lyg pašėlusią. Supratau, kad tai nėra gerai. Negaliu jam pasiduoti. Tai reikštų perėjimą į tamsiąją pusę.

- O ar tai būtų taip blogai? – nutraukęs bučinį, bei palikdamas mane sunkiai alsuoti sukuždėjo man į lūpas.

- Aš nenoriu būti bloga. Noriu būti gera. Tad taip. Tai blogai. – kiek išsigandusi sužiurau į jo akis. Mano širdis virpėjo. Negalėjau ir negaliu jam pasiduoti. Kodėl visa tai negali baigtis? Noriu pagaliau nubusti.

- Ir tas baltasparnis leidžia tau būti gera, taip? Jis tavo košmarus paverčia mielomis pasakomis, tiesa? Na, viskas baigsis, kai aš jus surasiu. Pradėsiu nuo jo. Ir tai nebus gražu. Nurausiu tos mažos musės sparnelius, o tuomet ir tos mielos šviesiaplaukės, kurią taip stropiai saugojai aną kartą. Bet žinai – aš galiu būti atlaidus. Ne toks negailestingas. Mielai suteiksiu tau pasirinkimą. Taip. Juk neesu toks blogas, kaip visi mano mane esantį. Jei paliksi juos ir sutiksi eiti su manimi dabar – jie liks gyvi. Prisiekiu. – ištarė pridėjęs ranką prie širdies. Tai atrodė neįtikima. Ir kvaila. Lyg būčiau galėjusi pasitikėti demonu.

- Netikiu tavimi. – suspaudžiau lūpas. Turiu nubusti. PRIVALAU nubusti!

- Demetria... – tarė agresyviai, o jo rankos suspaudė mane dar stipriau nei prieš tai. Man skaudėjo. Ėmiau tankiai kvėpuoti ir stipriai sumerkiau akis. – DEMETRIA. – perspėjo piktu tonu. Nesiklausiau. Aš tiesiog noriu nubusti. Tiesiog – NORIU NUBUSTI!

Pašokusi iš lovos plačiai pramerkiau akis bei giliai įkvėpiau. Mano širdis daužėsi lyg pašėlusi. Išsigandusi ėmiau dairytis aplink. Ar aš nubudau? O gal vis dar sapnuoju? Apsidairiusi po kambarį kiek atokiau stovinčią išvydau Anna. Ji plačiomis bei išgąsčio pilnomis akimis žvelgė į mane.

- Taigi. Parduotuvėje... – pro duris lyg niekur nieko įžengė Gabrielis. Net negalvodama šokau ant vaikino ir stipriai prie jo prigludau lyg ieškodama saugaus prieglobsčio. Ašaros nesiliovė riedėjusios mano skruostais. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje? Kam aš jam reikalinga? Tuomet kai ką prisiminiau. Dalyką, susijusi su mano netikra šeima. Tik dar stipriau prigludau prie rudakio, bandydama įgauti saugumo jausmą, kurio man dabar reikėjo labiau už viską pasaulyje.

- Kas atsitiko? – ištarė persigandęs, bei švelniai paglostė mano plaukus ir tvirtai apkabino.

- Nežinau. Ji užsnūdo. Bandžiau prižadinti, bet visai nereagavo į mano balsą. Prilietus ją regėjau tik akliną tamsą. Demetria... Ar tai gali reikšti?...

- Jis vėl mane mato. Bent jau girdi tikrai. Ir gali įlysti į mano galvą. Aš bijau. Nenoriu būti bloga. Aš gera. Aš esu gera. – sukūkčiojau būdama savo angelo glėbyje, kuris man švelniai bei guodžiamai glostė nugarą. Gabrielis. Greit nuo jo atšokau, vos prisiminiau ką pasakė Harry. – Jums reikia slėptis. Ypač Gabrieliui. Harry negali jo rasti. Nežinau ar užteks to ką sugebu apsaugoti jums abiems. Aš tokia sumišusi. – susiėmiau už galvos bei suklupau vidury kambario. – Kodėl tai vyksta? Kodėl neesu normali paauglė? Kas per velnias? Demonai, angelai?! – tiesiog nebeišlaikiau leisdama save užvaldyti panikai. Viskas išsiveržė viena banga. Anna bandė prieiti prie manęs, bet aš greit pašokau nuo grindų ir ėmiau atbula trauktis nuo tų, kurie po kol kas iš ties linkėjo man tik gero. Šią akimirką nebesuvokiau, kas juoda, o kas balta. Tenorėjau užsimerkti ir atsimerkusi pamatyti, jog viskas tebuvo baisus košmaras.

- Dem... – išgirdau švelnų balsą. Link manęs iš lėto artinosi vaikinas. Purčiau galvą nenorėdama, kad jis ir toliau artėtų.

- Pasitrauk. – sukuždėjau, bet jis neklausė. Vienu staigiu judesiu, aš atsidūriau jo šiltame glėbyje. Bandžiau ištrūkti, bet pagaliau suvokiau, kad šis asmuo manęs nenuskriaus. Jo skleidžiama šiluma užpildė mano kūną ir aš pradėjau po truputėlį susivokti realybėje.

- Kodėl? Kodėl? KODĖL!? Kodėl viskas vyksta? Kodėl? – verkiau nevaldydama emocijų. Jaučiausi taip, lyg kraustyčiausi iš proto. Staiga pasigirdo keistas garsas. Kambario durys prasivėrė su dideliu trenksmu priversdamos mus sužiurti į jas. Čia išvydau dvi merginas. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos bei baimės. Nenoriu, kad jos čia būtų. Nenoriu jų matyti. Jos man linki bloga.

- Jos nori mane nuskriausti. – sukuždėjau susigūždama. Abu angelai nepatikliai sužiuro į mane, o tuomet į jas. Maria ir Kristen mane rado.

- Demetria. – sunkiai atsiduso tamsiaplaukė.

- Kaip jūs mane radote? – tariau virpančiu balsu.

- Sunkiai, bet susekėme tave. Kristen vienoje juvelyrinių pamatė tavo mamos... Alexo mamos auksinę apyrankę. Supratome, kad turėtum būti netoliese.

- Kas jos? – prie mūsų su Gabrieliu priėjusi, netvirtu balsu ištarė Anna.

- Jūs medžiotojos, tiesa? Kaip ir mano „šeima", kurie bandė mane nugalabyti. Kurie nužudė mano tikruosius tėvus išplėšdami mane iš jų rankų. – tariau virpančiu balsu. Bet šį kartą ne dėl baimės. Ne. Jis virpėjo dėl pykčio, kurį dabar jutau.

- Tu pastabi. Bet kaip sužinojai... Kas šie žmonės? – prisimerkė mano angelus sargus nužvelgdama Maria. Gabrielis jau norėjo žiotis, bet sustabdžiau jį.

- Anna – dinkite iš čia. Kur nors, kur saugu. Jos jus nužudys jei tik turės progą. Prašau – bėkite, skriskite. Nesvarbu kaip, tiesiog sprukite iš čia. – sukuždėjau žinodama, kad taip šią akimirką pasielgti bus geriausia bei protingiausia.

- O kaip tu? Negalime tavęs palikti! – nepatikliai ištarė garbanius. Pakėliau į jį akis.

- Tai kas čia įvyks – nebus gražu. Ir tas asmuo jau arti. Aš jaučiu. Man viskas bus gerai. Aš jus susirasiu – prisiekiu. Prašau – sprukite, kol dar laikas. Aš per daug išsekusi po košmaro, kuriame buvau įkalinta prieš kelias akimirkas. Manau nesugebėčiau nuo Harry apginti nei vieno jūsų. – tariau švelniai, bei maldaujamai žvelgiau į jo šokoladines akis. Nors ir nenoriai, bet jis linktelėjo. – Dar vienas dalykas. – silpnai nusišypsojau ir pasistiebusi švelniai lūpomis prisiliečiau prie jo skruosto. – Saugokis. Bei saugok Anna. Aš grįšiu. Būkite tuo tikri. – užsimerkusi tariau, suglaudusi mūsų kaktas. Atsimerkusi dar kartą pažvelgiau į vaikino akis. Jis aiškiai nepritarė tam, kas tuoj įvyks. Jutau, kaip nenorėjo manęs palikti.

- Aš... – pradėjo, bet pirštu priliečiau jo lūpas, neleisdama kalbėti toliau.

- Man viskas bus gerai. Jis neleis, kad man kas nors nutiktų. Esu tuo įsitikinusi. – tariau užtikrintai. Vaikinas pabučiavo mano kaktą ir atsitraukė, nors jo akyse vis dar atsispindėjo abejonė. Anna palydėjo mane graužiu žvilgsniu bei sužiopčiojo, kad jie su manimi. Angelai susikibo rankomis ir tiesiog ištirpo ore.

- Tave saugojo angelai? – nustebo Maria.

- Bet svarbiausia - ką tu turėjai omenyje, sakydama, kad jis ateina? – jau išsigandusi į mane sužiuro Kristen. Tiesiog stovėjau ir ramiai žvelgiau į jas.

- Jums nereikėjo čia ateiti. Nereikėjo manęs ieškoti. – papurčiau galvą.

- Nesuprantu... – vėl pradėjo ji, bet buvo nutraukta staigaus vėjo gūsio, kuris tiesiog išplėšė motelio kambario duris.

- Mane. Mergaitės, ji omenyje turėjo mane. – pikta bei sukta šypsenėle nusišypsojo mane visuomet stebintis žaliaakis demonas.