Įsileisk mane

-19-

Jau keletas dienų, kaip negirdžiu demono balso savo galvoje. Juk tai geras ženklas, tiesa? Bet kažkodėl man neramu. Nors šalia manęs visuomet Anna bei jos ištikimasis draugas Gabrielis, vis tiek nesijaučiu saugi. Angelai visur. Ir jie mums tai jau įrodė. Vakar buvome nesučiupti tik per plauką. Jei ne An – manau jau būčiau ir vėl kur nors įkalinta bei kankinama. O šito dalyko trokštu mažiausiai. Nepasitikiu nei vienu angelu neskaitant mane sergėjančių. Galbūt jie jis buvo praminti sergėtojais bei globėjais, bet toli gražu tokie nebuvo. Mano angelai sargai man šiek tiek pasakojo apie savo padermę ir jie man nepaliko jokio gero įspūdžio. Supratau tik tai, kad turiu būti atidi bei saugotis visais įmanomais būdais. Negaliu leisti jiems manęs susekti bei privalau išvengti bet kokio kontakto ar susidūrimo su jais, kadangi tokiu atveju būčiau kaip mat nugabenta į dangų. Man suvirpėjus iš baimės, vaikinas paėmė bei stipriau spustelėjo mano ranką ir vos pakėliau į jį akis, išvydau klausiamą žvilgsnį.

- Viskas gerai. – nekaltai sumelavau nenorėdama, kad dėl manęs būtų dar labiau rūpinamasi nei esama. Jo žvilgsnis tapo mąslus. Dėl to sunkiai atsidusau. Man užtenka ir dabartinės mūsų padėties. Mano dėka rūpesčio šiems dviem angelams per akis. Sunkiai atsidusau ir pasisukau į mėlynakę. Šios žvilgsnis atrodė liūdnokas. Net negalvojusi paleidau Gabrielio ranką. Bet tuomet jos žvilgsnis tapo dar labiau slegiantis. Manau turėčiau pasikalbėti apie ją, bei jos jausmus šiam vaikinui. Nežinau kas per jausmai užplūsta mane vos jam prisilietus, bet žinojau tai, jog negalėčiau jiems pasiduoti, jei tai skaudintų Anna. – Gal galėtumėme kur nors sustoti ir pailsėti? Jaučiuosi išsekusi. – silpnai šyptelėjau. Gabrielis atrodo dar labiau paskendo savo mintyse, o Anna nusišypsojo bei suplojo delnais.

- Turėjome sustoti jau anksčiau. – jau susiraukė jis. Vaikinas privertė mus sustoti bei delnu prilietė mano kaktą. – Ar tu gerai jautiesi? – ištarė sunkiai.

- Man viskas gerai, tik jaučiuosi šiek tiek išsekusi. Žmonės ne angelai ar demonai, mums reikia ilsėtis. Neturime neišsenkančio jėgų šaltinio. – silpnai šyptelėjau.

- Gaila jog negalime naudoti savo galių. Kaip mat sugrąžinčiau tau jėgas. – sunkiai iškvėpė jis.

- Mus sučiuptų. – užsimerkusi galvą papurtė mėlynakė. Taip. Šitą jau supratau. Regis jiems naudojant galias – mus įmanoma labai lengvai susekti. Lyg jos būtų koks radaras ar sekimo prietaisas. Tai parodė vakarykštė patirtis.

Mums nutarus susirasti ką vietą kur galėčiau pailsėti, šiek tiek lengviau atsikvėpiau. Vos atsidūrėme motelio kambaryje, kurį užsakiau iš pinigų, kuriuos gavau už kelis parduotus „mamos" papuošalus, kreipiausi į Gabrielį.

- Ar galėtum man nupirkti ko nors užkąsti? – paprašiau mandagiai. Regis jam nelabai patiko, kad šį kartą to paprašiau jo. Rudakis įpratęs visuomet likti su manimi. Regis jam atrodo, kad su juo man saugiau nei su mergina. Kartais taip atrodo ir man, bet dabar turiu išsiaiškinti, kas neduoda ramybės Annai, tad noromis nenoromis privalėjau juo atsikratyti bent dešimčiai minučių. Įbrukusi pinigus į jo delną išlydėjau iš kambario. Kai pro langą jo jau nebesimatė – prisėdau ant lovos šalia šviesiaplaukės. Net nežinojau nuo ko pradėti.

- Vakar jie mūsų vos nesučiupo. Turėtumėme būti atsargesni. Reikia kuo greičiau susirasti saugią vietą. – susirūpinusi prabilo ji. Linktelėjau pritardama. Nors jau imu abejoti, kad tokia iš vis egzistuoja. Mintyse save subariau dėl išsiblaškymo, kadangi dabar su ja pasikalbėti norėjau visai ne apie tai. Giliai įkvėpiau ir pasiryžau prabilti.

- Anna – kas ne taip? Matau, kaip tu žiūri į mane ir į Gabrielį. Ar darau ką nors ne taip? Jis tau daugiau nei draugas? Jei taip – tik tark žodį. Tuomet iš kart...

- Nesijaudink. – ji net prunkštelėjo. – Jis man kaip BROLIS. Nieko daugiau. Jis svarbiausias mano gyvenime ir tiesiog nenoriu, kad būtų įskaudintas. – jau nuleido apniukusias akis.

- Manai aš jį įskaudinsiu? – tariau netvirtu balsu.

- Ne. Tikrai ne. – papurtė galvą ir vėl pakėlė į mane akis. – Bet tai gali padaryti kitas asmuo. Jei tik Harry sužinos apie jūsų jausmus vienas kito atžvilgiu – jis nebebus toks gailestingas. Demetria – ant vieno peties tu nešiojiesi angelą, bet ant kito – šėtoną. Man tiesiog baisu. Nepakelčiau jo netekties. – suspaudė lūpas, o jos akyse pasirodė ašaros. Švelniai ją apkabinau.

- Aš tikrai apie tai nepagalvojau. Atleisk... Iš ties net pati nesuvokiu kas tarp mūsų dedasi. Tai ką jaučiu Gabrieliui, kažkas naujo. Nuostabaus. Nemoku nupasakoti šito žodžiais. – ištariau graudžiai.

- Taip. – sunkiai atsiduso. – Tau reikia pailsėti. Tuomet vėl kibsime į kelią. Turime rasti tau saugią vietą. Ten – kur tavęs nepasiektų nei demonai, nei angelai.

Pasidaviau jai ir atsigulusi užmerkiau akis. Kaži, ar tokia vieta iš vis egzistuoja?

- Išsipildė ko bijojau labiausiai. Tikiuosi gale ji nepasirinks demono. Nes jei taip – mes žuvę. – išgirdau ją neaiškiai kuždant prieš pat man užmiegant. Keista, ką tai galėjo reikšti?

- Juk žinai, kad už tai jis mirs. Prisiekiu – nudėsiu jį plikomis rankomis. Prieš pat tavo akis. – suurzgė bauginančiu balsu.

- Aš tau to neleisiu! – sušukau skaudančia širdimi. Niekam neleisiu skriausti Gabrielio. NIEKAM. Aplink buvo tamsu. Kodėl mane gaubia tamsa?! Kas čia dedasi?!

- Nes tu su manimi. – balsas atsakė į mano neištartus klausimus. Prieš pat mano akis išdygo Harry. Tamsoje sugebėjau matyti tik jį. Jo veide švietė ta erzinanti pasitenkinimo šypsenėlė.

- Negali būti.- tankiai papurčiau galvą, žengdama žingsnį atgal.

- Kodėl taip manai? – suktai pažvelgė į mane.

- Aš su Anna ir mes esame... Palauk – aš sapnuoju? Kaip tu?... Maniau man pavyko...

- Bravo. – paplojo išsišiepdamas. – Greit susivokei. Net per greit. Stebini mane. Matau tavo galios ima vis labiau ryškėti. O dėl atsiribojimo nuo manęs, turiu tave nuvilti. Tai suveikė ne ilgam – širdele. Ir tokiu savo poelgiu mane labai nuliūdinai. – papurtė savo garbanas.

- Norėjai pasakyti – įsiutinau? – kilstelėjau antakį. Jis tik kreivai nusišypsojo ir žengė link manęs. Staiga jo delnas atsidūrė man ant skruosto, o šviesiai žalios akys – susmigo į manąsias. – Ko tu iš manęs nori? – sukuždėjau sukaustyta baimės. Bet ne tik. Jutau, kad tai kas mane sustingdė, buvo ne tik baimė. Jutau kažką daugiau. Bet ką – niekaip negalėjau suprasti.

- Aš noriu tavęs, Demetria. – sukuždėjo man į lūpas. Nežinau kodėl, bet mano širdis ėmė plakti dažnesniu ritmu. Mano kūnas kiek atsipalaidavo, bet vis dar man nepakluso.

- Ką tu darai? Kodėl aš negaliu pajudėti? – tariau lyg apsvaigusiu bei trūkčiojančiu balsu.

- Aš nedarau nieko. Tai tu. – nusišypsojo pasitenkinimo pilna šypsena. Jam nykščiu braukiant man per lūpas – nejučia užsimerkiau. Nejau aš šituo mėgaujuosi?! DEMETRIA! NUBUSK! SUSIIMK IR NELEISK JAM TAVĘS VALDYTI BEI TAVIMI MANIPULIUOTI!

- Pasilik su manimi. Parodyk kelią pas save. Juk žinai, kad ilgai nuo manęs nebėgsi. – jis vis dar buvo stipriai per arti manęs. Jutau ant lūpų nusileidžiant jo, su ištartais žodžiais iškvėptą orą. Nejučia suvirpėjau. Tikrai ne iš baimės. Būtent tai mane baugino.

- To nebus. – tariau tyliai vis dar neprasimerkdama. Negaliu jo įsileisti. NEGALIU.

- Tuomet priversiu tave priversti norėti mane pamatyti. Norėti – būti šalia. – nykščiu švelniai šiek tiek nuleido mano apatinę lūpą. Iš kart po to, pajutau jo putlias, minkštas bei deginančias lūpas ant savųjų.