Įsileisk mane

-11-

Greit užverčiau žurnalą ir keletą kartų giliai įkvėpiau. Skruostais nesuvaldomai riedėjo skausmo pilnos ašaros. Ar aš noriu toliau visa tai skaityti? Tikrai NE. Ar turiu tam jėgų? Nemanau. Bet privalau viską žinoti. Tik taip neskendėsiu nežinioje. Drebančia širdimi ir vėl atverčiau žurnalą. Tuomet praverčiau puslapius į naujesnę datą.

2002.06.17

Ji auga, bet jokių galių ar neįprasto elgesio dar nepastebėjome. Kiek tai tęsis? Regis mama šiek tiek abejoja ar mes paėmėme TĄ vaiką. Ji ima jai simpatizuoti. Gal ji ir sugebėjo apmauti mano mamą, bet su manimi tai neišdegs. Vakar girdėjau, kaip kambaryje ji kalbėjosi su savimi. Tai nėra normalu. Manau su ja bando kažkas susisiekti. Bet juk tėtis su mama nužudė jos tėvus. Ir ne šiaip nužudė, o sunaikino. Kas galėtų su ja kalbėti? Manau tėtis delsia. Ja reikia atsikratyti kaip įmanoma greičiau. Nebenoriu vaidinti mylinčio brolio. Nuo to mane jau pykina. Nežinau kiek ilgai dar ištversiu.

Giliai įkvėpiau. Visas mano gyvenimas buvo kažkoks melas. Jie... Jie mane atėmė iš tėvų. TIKRŲJŲ tėvų. Ir ne tik. Tie monstrai juos nužudė. Nusibraukiau ašaras ir paskubomis pervertusi puslapius į dar naujesnę datą, tankiai besidaužančia širdimi skaičiau toliau.

2007.01.12

Visą dieną turiu klausytis tėvų sapalionių. SUPRATAU. Ji nepaprasta. Demono ir angelo dukra. Ir kas čia tokio? Juk galime ją nužudyti. Nesuprantu ko jie laukia. Bent jau mama praregėjo po to, kai pasakojau jiems, kaip ta beprotė kalbasi su savimi ir puse dienos prabliauna savo kambaryje dėl velniai žino ko. Ji mane siutina, o mano tėvai skystablauzdžiai taip pat mane nervina. Lyg būčiau vienintelis norėjęs panaikinti grėsmę kuri augo su lyg kiekviena tos pabaisos pragyventa diena. Pats išbandžiau viską – šventintą vandenį, sidabrinį durklą, net pasidabruotas kulkas, bet niekas neveikia. Žaizdos akimirksniu užsitraukia jai net nespėjus sureaguoti į mano veiksmus. Gal ji dar ir neturi jokių galių, bet nenoriu laukti, kol jos nubus. Imu kurti šį tą naujo. Manau greitu metu tai ant jos išbandysiu. Nebenoriu vaidinti mylinčio brolio. Noriu normalaus gyvenimo, bet kol ta pabaisa su mumis, aš niekuomet tokio neturėsiu. Kuo greičiau ją pašalinsiu, tuo greičiau gausiu tai ko noriu.

Tankiai sumirksėjau. Suspaudžiau lūpas mėgindama suvaldyti ašaras, bet veltui. Jis bandė mane nužudyti? Visi tie kartai, kai atsikeldavau kraujo išveltoje patalynėje... šią akimirką mano širdis sruvo krauju. Aš juos mylėjau. Laikiau šeima. Nebegalėjau. Tiesiog morališkai nebepajėgiau skaityti toliau. Užverčiau bei virvele aprišau žurnalą. Išjungusi švieselę išlindau iš po lovos, nepaleisdama bro... Alekso dienoraščio. Bijau ir pagalvoti, ką dar slepia ta knyga. Mačiau begales įvairių paveikslų. Daug man nežinomų ženklų. Nujaučiu, kad visa tai man pravers. Kad čia slypi dar daugiau atsakymų bei tiesos apie mano gyvenimą, bet šią akimirką morališkai nebesugebėjau atlaikyti daugiau šios žiaurios tiesos. Šiek tiek svirduliuodama nuėjau iki savo kambario. Kilstelėjau lentą po lova ir išsitraukiau iš jos paauksuotą dėžutę. Atsisėdusi šalia lovos pasišviečiau į ją ir atvėriau. Viskas kaip ir palikau. Pasiėmiau nedidelį maišiuką su santaupomis. Tuomet mano akis užkliuvo už dugnelyje gulinčios nuotraukos. Visi joje atrodėme tokie laimingi. Net neįtariau, kad jie manęs gali taip neapkęsti. Apatinė lūpa vėl ėmė virpėti. Kodėl? Pastaruoju metu šis klausimas manęs nepalieka nei viename žingsnyje. Jaučiuosi sugniuždyta. Visą tą laiką gyvenau mele. Ne... Visas mano gyvenimas buvo vienas didelis melas. Neturiu kur eiti. Kur pasislėpti. Mane persekioja kažkoks išprotėjęs demonų valdovo sūnus, tikinantis, kad būsime kartu ir kad esu jam reikalinga. Ne gana to mane persekioja dar ir dvi pamišėlės apsimetinėjančios, kad nori man padėti nuo jo pasprukti.

- Nuostabiai apie mane atsiliepi.

Jo balsas buvo sarkastiškas.

- Tu to nusipelnai. – tariau giliai įkvėpdama.

- Juk žinai, kad ilgai nuo manęs nebėgsi. Vieną dieną vis tiek man nusileisi. Tik aš galiu atskleisti tavo tikruosius sugebėjimus. – tarė patenkintas savimi.

- Man nusispjauti į tai. Tiesiog noriu būti normali. – sukuždėjau.

- Tai neįmanoma.

- Žinau. Nereikia man to priminti. – užmerkiau akis. – Nejau dabar nemėginsi manęs nusitempti su savimi? Stebiuosi, jog dar nepasirodei. Manau tikrai žinai, kur dabar esu. – nusijuokiau neslėpdama juoko dirbtinumo. Balsas tylėjo. Tuomet man toptelėjo. – Tik nesakyk, kad negali? – nusijuokiau pašaipiai. – Tai dėl to, kad tave nugyniau? – kilstelėjau antakius. Man niekas neatsakė. Regis kažkas įsižeidė.

- Aš neįsižeidžiau. – tarė šaltu it ledas balsu.

- Kur jau ne. – prunkštelėjau.

- Netiki manimi? – jo balsas buvo kiek nustebęs.

- Man neįdomu. – papurčiau galvą. Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Man reikia šiltesnių batų. Kuprinės ir kelių reikalingiausių drabužių bei daiktų. – Tiesiog palik mane ramybėje. Bent šiandien. – ištariau tyliai.

- Kaip nori.

Jo balsas dingo. Keista. Nuo kada jis manęs paklauso ir daro tai, ko aš noriu? Na, dabar tai nesvarbu. Šią akimirką turiu svarbesnių darbų. Palikusi žurnalą su pinigų maišiuku ant savo lovos patraukiau link spintos. Iš jos išsiėmiau aulinius su raišteliais. Susiradusi kuprinę į ją įsimečiau megztinį, kelnes, apatinio trikotažo ir bent tris palaidines. Įsimečiau ir čia besimėtančią gertuvę. Nubėgusi prie lovos nuo jos pasičiupau žurnalą su pinigais ir įgrūdau į kuprinę. Nutraukusi nuo lovos minkštą pledą – juo apsigaubiau pečius ir nužingsniavau į... Žmonių, laikytų tėvais kambarį. Čia, visai kaip ir Alekso kambaryje, prieš akis iškilo tos dienos vaizdiniai. Papurčiau galvą neleisdama jiems užimti mano proto. Neturėjau tam laiko. Mane gali bet kada susekti bei rasti. Nuėjusi prie paveikslo, kuriame buvo dailiai nutapyti gluosniai ir supynė – jį nukabinau ir numečiau ant lovos. Prieš mano akis pasirodė nedidelio seifo durelės. Visuomet žinojau kombinaciją, nors niekam to ir nesakau. Manau už tai turėčiau būti dėkinga tam demonui. Būtent jis man ją ir pasakė. Pravėrusi jį išsitraukiau žibintuvėlį iš striukės kišenės ir apsukusi kuprinę taip, kad ji būtų priekyje manęs – pasišviečiau į seifo vidų. Atsitraukdama per žingsnį nuo saugyklos, vos neišvirtau iš kojų, kai pamačiau jo turinį. Čia buvo mažiausiai penki ginklai. Trys pistoletai ir du durklai. Atidžiau juos nužvelgiau ir atšokau dar per kelis žingsnius atgalios. Su vienu jų, aš visus juos nužudžiau. Galiu prisiekti. Puikiai prisimenu to daikto išvaizdą. Sunkiai nurijusi seiles vėl žengiau prie seifo. Vieną durklų įsimečiau į kuprinę. Jei susidursiu su antgamtiniais padarais, manau man tai pagelbės. Šautuvą taip pat. Juk mane gali užpulti ne tik demonas. Žmonės gali būti baisesni ir už padarus iš požeminio pasaulio. Dar įsimečiau papildomų šovinių. Viską kas maniau verta bent kiek pinigų – taip pat susišlaviau vidun. Žinoma – čia buvo ir grynųjų. Tuomet patraukiau link tos mirusios moters naktinio staliuko. Iškračiau visus papuošalus. Kuprinė šiek tiek išsipūtė. Atsargiai nusileidau žemyn į virtuvę. Atsigėrusi iš krano, į gertuvę prisipyliau vandens. Mano skrandis nemaloniai sugurgė primindamas apie save. Mielu noru ką nors į jį įsimesčiau. O jaučiausi dar ir išsekusi. Jei likčiau čia, mane tikrai kas nors sučiuptų. Jei ne policija ar darbuotojai iš psichiatrinės, tai Mariai su Kristen. Niekur nebuvo saugu. Bent jau nežinojau tokios vietos. Kur man dėtis dabar, a?