Įsileisk mane

-8-

Buvau sutrikusi ir jau nebežinojau kuo galiu pasitikėti. Stipriai sumerkiau vokus nors iš akių ir bėgo ašaros. Delnais užsispaudžiau ausis. Kaip bebūtų gaila, balsas skambėjo mano galvoje, tad jo nutildyti nepadėjo niekas.

- Manimi gali pasitikėti visuomet. Aš tik noriu tave apsaugoti. Nuo jų visų. Tik su manimi tu būsi saugi.

- Netikiu tavimi! – suklykiau kiek įmanydama garsiau. Staiga pasigirdo bildesys ir pro duris vos įjungusi šviesą įlėkė Kristen. Išsigandusi pažvelgiau į šviesiaplaukę merginą. Ši nieko nelaukusi pripuolė ir stipriai mane apkabino. Įsikniaubiau jai į megztinį ir nė nesistengdama valdytis pratrūkau.

- Kodėl visa tai vyksta? Kodėl man?! – sukūkčiojau gailiai. Į klausimą atsakė ne tas asmuo, kuriam jis buvo skirtas.

- Nes tu ypatinga.

- Dink iš mano galvos! – suklykiau vėl ir svirduliuodama pašokau nuo lovos. Tai buvo blogas sprendimas. Kojos manęs neišlaikė ir aš griuvau atgal ant lovos krašto.

- Išgerk. – mėlynakė man ištiesė tabletę ir stiklinę vandens. – Turime nedaug, bet manau dabar tau tikrai jos reikia. – paragino žvilgsniu. Linktelėjusi čiupau tabletę iš jos rankų ir akimirksniu ją prarijau. Balsas ėmė tilti. Nuo lovos nuslydau ant šalto grindinio ir toliau verkiau į delnus paslėpusi veidą. Staiga pajutau ant savo peties šiltą delną. Pakėlusi akis išvydau Maria. Kurį laiką įtariai ją stebėjau. Harry man sukėlė daug abejonių dėl garbanės patikimumo. Dėl jų abiejų.

- Kodėl aš čia? – sukuždėjau žvelgdama į ją.

- Nes čia būsi saugi. Jis nežino kur tu, kadangi tu nematei kelio. – tarė švelniai. Bet jos akyse mačiau daug antipatijos. Ji atrodė keistai. Ne taip, kaip tame beprotnamyje. Regis jos protas buvo blaivus ir aiškus.

- Taip. Bet jį juk matėte jūs. – tariau prisimerkdama.

- Bet jis negali įlysti į mūsų galvas. – nusišypsojo Kristen.

- Kaip? Kodėl? – dabar jau visiškai pasimečiau.

- Aš geriu vaistus, o Kristen... Iš tiesų nė nenutuokiu. Gal jam patinka žaisti katę pelę. Nežinau. – užsimerkusi ji papurtė galvą.

- Sunku tuo patikėti. – tariau ir susimąsčiau. Kaip tai įmanoma? Negaliu to suvokti. Gal ji jam atspari? O tai iš vis įmanoma? Po trumpos tylos šviesiaplaukė pažvelgė žemyn ir iš po palaidinės išsitraukė pakabuką.

- Gal tai dėl medaliono? – tarė kiek abejodama. Tai buvo keistos išvaizdos akmuo. Net sunku nupasakoti jo spalvą. Lyg vandenynas būtų susiliejęs su ežeru. Jis nebuvo vienspalvis.

- Tai talismanas saugantis nuo šėtono. Iš kur jį gavai? – išplėtusi akis į jį žiūrėjo Maria. Ji atrodė nustebusi ir susidomėjusi. Bet tai atrodė taip netikra. Lyg vaidyba. Kažkoks neaiškus spektaklis, kuriam būtų skirta per mažai repeticijų.

- Padovanojo labai artimas žmogus. – tarė tyliai ir nežymiai nusišypsojo. Jau numaniau kas tas žmogus.

- Maria, ar gali minutėlei palikti mus vienas? Noriu pasikalbėti su Kristen akis į akį. – pasistengiau nusišypsoti, nors manau ir nelabai nepavyko. Ne. Negaliu sau leisti jomis abejoti. Šios dvi merginos stengiasi man padėti ir apsaugoti. Jos išgelbėjo mane nuo Harry. Turbūt iki galo manimi nepasitiki, todėl ir elgiasi taip keistai. Taip. Tai geriausias visko paaiškinimas.

- Apie ką? – įtariai sužiuro į mane.

- Tai dėl... Mano brolio. Prašau. – sukuždėjau įdėmiai žvelgdama į jos rudas akis. Iš pradžių atrodė jog ji abejoja, bet tuomet palinksėjo galvą ir paliko mus su blondine vienas.