Įsileisk mane

-10-

Nuotaikai palaikyti, šį kartą paprašysiu jūsų įsijungti muziką. :)x

Šią dalį skiriu Gabijai. Ačiū, kad skaitai. Ir visuomet išreiški nuomonę. Man tai tikrai labai svarbu. xx (Matai Gabi, ši dalis net kažkada tau buvo paskirta. Ir palieku kaip buvo, tu vis dar esi viena mylimiausių mano skaitytojų. xxx)

Žengiau dar vieną žingsnį atgal, bet nugara trenkiausi į sieną. Greit žvilgtelėjau pro visai šalia esantį langą. Antras aukštas. Kiek turiu šansų nesusižeisti, jei iššokčiau lauk?

- Nė negalvok apie tai. – suurzgė prisimerkęs.

- Tu man nesuteiki kito pasirinkimo. – giliai bei trūkčiojamai įkvėpiau. Jis žengė žingsnį link manęs, nenuleisdamas savo šiurpą keliančių akių. – Ko tau iš manęs reikia? – sukuždėjau prisispausdama prie sienos. Jis neišvengiamai artėjo, o mano širdis daužėsi vis smarkiau, vis dažniau. Jam atsidūrus vos už kelių centimetrų – nusukau veidą bei stipriai sumerkiau akis.

- Tu stulbinamai graži. – sukuždėjo lyg apsvaigęs. Pajutau šaltus pirštus švelniai liečiančius mano veidą. – Esi skirta didiems darbams. – sukuždėjo man į ausį.

- Aš tau nepasiduosiu, juk supranti tai. – ištariau ir sukaupusi visą drąsą pasukau galvą ir priėmiau jo agresyvų žvilgsnį.

- O aš ir nesitikiu, kad tu man lengvai nusileisi. Vis dėl to esi kai kas nepaprasto. Demono ir angelo dukra. Tu net nenumanai, kokią galia slypi tavyje. – jo akys prasiplėtė ir vėl susiaurėjo. Garbaniaus veide švietė keista pasitenkinimo šypsenėlė. Nesuprantu jo kliedesių.

- O tai ne kliedesiai – brangioji Demetria. Aš sakau tiesą. – nusijuokė. Jis pasilenkė ir aš pajutau ledinį alsavimą į savo kaklą.

- Juk tu iš pragaro. Kodėl tavo kvėpavimas toks šaltas? – sukuždėjau didelę kvailystę net pati nesuprasdama kodėl ji išsprūdo iš mano lūpų. Galbūt jomis kalbėjo baimė, o galbūt... Neleidau sau šito ištarti. Net mintyse. Pajutau kaip jis nusišypsojo.

- Nes turiu būti išlaisvintas. O tai atėjus laikui, galėsi padaryti tik tu. – jo lūpos švelniai prigludo prie mano odos, paleisdamos per ją milijonus elektros srovelių, kurios stabdė mano širdies plakimą. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Jei iš ties esu tokia galinga, manau turėčiau sugebėti išsisukti iš šios situacijos. Negaliu jam pasiduoti.

- Harry – palik mane. – susikaupusi atsimerkiau ir ištariau šaltu balsu. Juk kažkas panašaus jau buvo įvykę, tiesa? Tuomet tai suveikė.

- Demetria. – sugriežė dantimis persmelkdamas mane įspėjančiu žvilgsniu.

- PALIK MANE. – tariau stipresniu balso tonu. – IŠEIK! – sušukau. Jis atrodė įniršęs.

- Tu vis tiek būsi mano. – teištarė ir tiesiog išnyko ore. Sunkiai atsidusau ir susmukau ant senų bei sutriušusių lentų grindinio.

- Demetria? Tu ten? Įleisk mus! Turime bėgti iš čia! Jis tave ras! – kambario duris daužė merginos. Greit pakilau nuo žemės. Negaliu joms leisti manimi manipuliuoti. Gal jos ir nelinki man gero, bet nenoriu būti atsakinga už jų mirtis. Sena užuolaida apsivyniojau ranką ir išdaužiau seną bei suskilinėjusį stiklą. Po mano kūną pasklido adrenalinas. Aš tai sugebėsiu.

- Demetria?! – pasigirdo išsigandęs merginų šūksnis. Kiek padvejojusi perlipau per lango rėmą. Nekenčiu aukščio. Porą kartų giliai įkvėpiau ir pritūpiau šuoliui. Vos atsidūriau ant žemės – iš lėto atsistojau. Nė menkiausio sužeidimo. Greit save nužvelgiau ir pakilnojau abi kojas, norėdama įsitikinti ar tai tiesa. Mano kūnas puikiai atlaikė šuolį. Tai neįtikėtina.

- DEMETRIA! – pasigirdo garsus klyksmas. Pasukusi galvą pažvelgiau į langą. Prie jo stovėjo abi merginos. Nusišypsojusi pamojau joms ir dėjau į kojas iš šios vietos kaip tik įmanydama greičiau.

Su savimi neturėjau nieko. Nei pinigų nei dokumentų. Ir dar turbūt esu ieškoma. Tiksliau - nė neabejoju, kad esu ieškoma. Anot viso pasaulio esu ne tik psichinė ligonė bet ir žmogžudė, išžudžiusi savo šeimą. Pasiekusi šalia esantį miestą įsmukau į pirmą pasitaikiusią padėvėtų drabužių parduotuvę. Pasičiupau šaliką ir striukę su dideliu gobtuvu. Nuėjau į persirengimo kabiną ir nuplėšiau visas etiketes. Greit apsivyniojau šaliką ir užsivilkau striukę. Vietoj jos ant pakabos užkabinau savo švarką ir nunešiau į paimto drabužio vietą. Regis niekas net nesuuodė. Turbūt dėl didelio žmonių kiekio šioje vietoje. Kvapas sklindantis nuo rūbų nebuvo malonus, bet vis geriau, nei būti sučiuptai. Sunkiai atsidusau suprasdama, kad manęs laukia dar geras kelio galas iki namų. O ir neaišku ar ten manęs jau kas nelaukia. Negana to – ima temti. Esu alkana. Susiradusi parke esantį suoliuką po medžiu – prisėdau. Ėmiau dairytis aplink. Taip. Dabar imu prisiminti. Tėvai mane čia atsiveždavo žaisti su broliu. Kiek daug laimingų akimirkų. Pati sau silpnai nusišypsojau ir apsikabinau pečius. Kodėl man visa tai vyksta? Kuo aš taip nusikaltau šiam pasauliui? Juk esu tik eilinis žmogus, kaip ir visi likę. Tuomet mano galvoje išniro Harry žodžiai – „Esi demono ir angelo dukra". Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kad mano tėvai buvo ne žmonės? Jei taip – kaip man pavyko juos nužudyti? Pirmą kartą po šio incidento, man pasidarė visa tai įdomu. Tikiuosi namie rasiu atsakymus visus man iškilusius klausimus. Nors suprantu, kad tai neįmanoma. Iš ties pasitenkinčiau bent jau maža dalele informacijos apie tai, kas dabar iš tiesų vyksta su mano gyvenimu. Nebenoriu skendėti nežinioje. Šiek tiek pasėdėjusi ir vėl kibau į kelią. Darėsi vėsu. Nors ir vilkėjau striukę, rudeninis šaltukas žnaibė kojas. O labiausiai pėdas, kurios buvo apautos plonais sportbačiais. Galiausiai apie vidurnaktį pasiekiau namus. Aplink nelūkuriavo nei viena mašina. Visi atrodė lyg išmirę. Gal tiesiog miega. Nors ir drebančia širdimi, bet pravėriau kiemo vartelius. Susigūžiau jiems gailiai sugirgždėjus bei ėmiau tikėtis, kad niekas to neišgirdo. Greit nubėgau link pradinių durų ir linktelėjau rankeną. Jos neprasivėrė. Tikiuosi tai geras ženklas. Besislapstydama pasieniais, apėjau namą iš kitos pusės. Pasiraususi gėlių vazonėlyje radau raktą, kurį čia slėpdavome nenumatytiems atvejams. Ištraukusi jį atrakinau duris ir užėjau vidun. Namuose tvyrojo mirtina tyla. Raktą įsikišau į striukės kišenę. Gaubtuvą nusiėmiau, kad geriau matyčiau kur einu. Nors tai nelabai pagerino mano regą. Namie buvo tamsu nors į akį durk. Ypatingai prie koridoriuje prie laiptų, kur visiškai nepasiekė iš gatvės, pro langus prasiskverbusi šviesa. Nežinau kodėl, bet nosies tiesumu patraukiau į brolio kambarį. Jutau, kad ten rasiu ko man reikia. Pravėrusi kambario duris vos išsilaikiau ant kojų. Čia vis dar matėsi kraujo pėdsakai. Man prieš akis iškilo tos dienos vaizdas. Mano brolis gulintis ant savo rašomojo stalo. Suspaudžiau lūpas mėgindama sulaikyti raudą. Porą kartų užsimerkusi giliai įkvėpiau bei prikandusi apatinę lūpą lėtais ir mažais žingsneliais nuėjau prie vietos, kur tą kartą gulėjo jo bedvasis kūnas. Prakračiau visus stalčiukus. Apžiūrėjau visus kampelius, bet nieko neradau. Kur mano brolis galėjo slėpti informaciją apie tai, kas man neduoda ramybės? Išsekusi kritau ant mirusio brolio lovos. Vos mano galva atsitrenkė į pagalvę – pajutau kažką kieto. Greit atsisėdau ir ją išpurčiau. Su plunksnomis iškrito odinis žurnalas. Kažkas panašaus į dienoraštį. Buvo per tamsu kad sugebėčiau ką nors įskaityti, bet žinojau, kad šviesios įsijungti negaliu. Per daug pavojinga. Nebent... Pasirausiau prie lovos esančiame naktiniame staliuke. Tiksliau – jo stalčiuje. Iš čia išsitraukiau mažą žibintuvėlį. Greit pasiridenau po lova ir įsijungiau šį mažą šviesos šaltinį. Pasidėjau jį šalia ir atrišusi virvelę – atverčiau žurnalą. Manau tai buvo jo dienoraštis. Puiku. Tikiuosi jis tikrai šį tą žinojo apie Harry ir dabar tai pavyks sužinoti man. Tuomet prisiminiau dar vieną dalyką. Kristen amuletas. Jis tikrai privalėjo ką nors žinoti. Su virpančia širdimi ėmiau skaityti pirmąjį įrašą.

1999.05.23

Regis mergaitė nė nesupranta, kad ji ne su tikrąja savo šeima. Ji elgiasi natūraliai, kaip tikras dvimetis žmonių vaikas. Puiku. Gal man ir yra vos šešeri, bet tėvų užduotį suprantu puikiai. Ir jei dėl nepalankių sąlygų nepavyktų jiems, tai padaryti turėsiu aš. Esu užtikrintas tuo, kad man pavyktų. Juk esu savo tėvo sūnus, taip? Tas mažas monstras pridengtas mielos mergaitės veideliu... Nekenčiu jos. Tikiuosi greit jos atsikratysime.

Man užėmė kvapą. Akyse ėmė kauptis ašaros. Kas... Kaip visa tai suprasti?!