Įsileisk mane

-1-

Tas balsas, kuri man priminė angelo kuždėjimą, su manimi nuo pat mažens. Jis man liepdavo daryti kraupius dalykus, tad laikui bėgant įsitikinau, jog tai nieku gyvu negali būti angelas. Sveiko proto dėka niekuomet jam nepasiduodavau ir niekuomet jo neklausiau. NIEKUOMET. Deja, su lyg kiekviena diena jis darosi vis įkyresnis ir garsesnis. Aš nebe sugebu ramiai miegoti. Bijau, kad galiu jam pasiduoti ir atlikti tai, ko jis nori. O tai nėra geri bei malonūs dalykai. Toli gražu. Šį kartą nemiegojusi penkias paras, delnais užsidengiu savo nuvargusias akis ir sunkiai įkvepiu norėdama daugiau niekad to nebe padaryti. Tiesiog numirti, užuot vėl išgirdusi jo svaigų bei viliojantį suokimą. Mano nelaimei, jis visuomet šalia.

- Padaryk tai.

- Ne.

-Padaryk.

- Ne. – tariau griežtai. Šis balsas skamba taip, lyg su manimi kalbėtų tikras angelas. Bet nemanau, kad angelai lieptų man išžudyti visą savo šeimą. Jie nenorėtų, kad daryčiau tokius baisius dalykus.

- Bet tik tuomet mes galėsime būti kartu. Tu privalai tai padaryti. Žinau, kad NORI tai padaryti. Kartu mes atliksime didžius darbus.

- Niekuomet! – sušukau ir pagalve užsidengusi veidą ėmiau į ją verkti. Stengiausi nutildyti jo balsą, bet man buvo sunku tai padaryti.

- Nužudyk juos! Nužudyk juos! NUŽUDYK JUOS!!!

Jo balsas skambėjo vis garsiau ir garsiau. Pašokusi nuo lovos pasičiupau migdomųjų tablečių buteliuką kurių man kažkada išrašė daktaras ir išgėriau mažiausiai tris tabletes. Anksčiau neleisdavau sau to daryti, nes bijodavau, kad būdama nesąmoninga galiu padaryti dalykų, kurių gailėčiausi visą savo gyvenimą, bet dabar buvau per daug nuo visko išsekusi. Septyniolika metų kovos mane iškankino ir iš alino. Manau reikėjo iš kart išgerti visą buteliuką ir visa tai pagaliau nutraukti, bet dabar jau buvo vėlu. Vaistai padedami didelio nuovargio pernelyg greit suveikė. Griuvau į lovą ir užsimerkus vokams, panirau į svaigią tamsą.

Aplink buvo tamsu. Vargiai sugebėjau pramerkti akis. Man buvo sunku pajudėti. Jaučiausi išsekusi. Labiau nei prieš užmiegant. Ir regis, buvau ne viena. Jutau, kaip kažkas stiprus laikė mane savo rankose ir švelniai glostė mano plaukus. Prasimerkusi šiek tiek plačiau išvydau vyrišką siluetą. Nesugebėjau įžvelgti jo veido, nes buvo pernelyg tamsu. Velnias. Kas šis vyras? Gal aš sapnuoju?

- Viskas gerai. Tiesiog nuostabu. Pagaliau mes galėsime būti kartu. – tarė daugiau nei pusę mano gyvenimo mane lydintis balsas. Ar tai jis? Išsekusi sumirksėjau ir pakėlusi ranką, delnu priliečiau jo skruostą. Vyro oda buvo švelni it šilkas. Bet tuo pačiu metu šalta it ledas. Jis savo laisvąja ranka, manąja gulėjusią ant jo skruosto – paglostė, o tuomet ji nusileido ant mano lūpų. – Atėjus laikui aš tave susirasiu. Dabar mes per amžius būsime kartu. Lauk manęs. Jau greit susitiksime nebe tik tavo galvoje.

Ėmiau tankiai kvėpuoti kuomet supratau, kad nubudau. Bijojau atsimerkti. Ar tai buvo tikra? O gal tik sapnas? Nejau tai, kas gyvena mano galvoje yra tikra? O juo labiau – asmuo? Pasistengiau bent kiek nusiraminti, bet man nesisekė. Kas vertė mane nerimauti dar labiau buvo tai, kad balso nebegirdėjau. Jis nutilo. Paprastai jis visuomet su manimi. Mano galvoje. Kiekviename mano žingsnyje. Kodėl dabar viskas kitaip? Kodėl jo negirdžiu? Gal tai pagaliau baigėsi? Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Iš už lango skaisčiai šviečianti saulė mane kiek apakino, tad buvau priversta ir vėl užsimerkti. Iš lėto atsisėdau. Kol tai padariau, jaučiausi keistai. Ką per drabužius aš vilkiu? Delnu perbraukiau kaktą. Supratau, kad ant jo turėjau kažką keisto. Nejau mano delnai suprakaitavo? Bet tai visiškai kitoks jausmas. Kuomet ir vėl prasimerkiau – sustingau. Mano rankos buvo kruvinos, o pati vilkėjau ilgą bei baltą suknelę, ant kurios buvo įsisunkusios begalės, įvairaus dydžio raudonų dėmių. Išgąsčio persmelktas klyksmas tiesiog užstrigo mano gerklėje. Pašokusi nuo lovos greit apsidairiau aplink. Mano lovoje gulėjo keistos formos, sidabrinis peilis. Kas čia dedasi? Iš kur visa tai? Šie keisti drabužiai ir šiurpą keliantis, niekur nematytas įrankis? Dar niekuomet nebuvau mačiusi tokio nuostabaus, bet tuo pačiu metu ir baimę keliančio durklo. Ir ši apranga. Kodėl aš tai vilkiu? Neprisimenu savęs persirengiant, o juo labiau – turint tokią suknelę. Bei iš kur visas tas kraujas, kuris susigėręs į mano drabužius? Ilgai negalvojusi supratau. MANO ŠEIMA.