Įsileisk mane

-24-

Lyg tuščias indas sėdėjau pareigūnų mašinoje ir tylėjau. Visiškai nereagavau į mane supančią aplinką. Kažkur toli fone, girdėjau garsus primenančius žmonių balsus, bet tiesiog juos ignoravau. O gal tiesiog nebeturėjau jėgų egzistuoti, kadangi gyvenimu to tikrai nepavadinčiau. Nebežinojau kaip man būtų geriausia elgtis toliau. Mano protas nebedirba. Jis aptemo. Viskas būtų daug paprasčiau, jei sugebėčiau pasišnekėti su savo tikraisiais tėvais. Manau tik jie turi visus atsakymus ar bent jau tuos, kurie man padėtų pasirinkti teisingą kelią. O gal ne? Jei aš tokia pirmoji... Sunkiai iškvėpiau ir užmerkiau akis. Nežinia mane žudo. Kaip ir ši galia, kurią nešioju savyje. Dabar jaučiuosi palyginus geriau nei prieš tai, bet nežinau kiek ilgai tai truks. Geriau pagalvojus, jei taip aš pagaliau nustosiu egzistuoti, manau visa tai bus tik į naudą. Visa ko norėjau šią akimirką – buvo ramybė. Poilsis. Negalvoti apie visus tuos nežemiškus bei blogus dalykus pasirodžiusius bei visiškai sugriovusius mano gyvenimą. Troškau tik tiek, kad jie visi mane paliktų ramybėje. Žinau jog dabar mano lūpomis kalba neviltis, kuri esu įsitikinusi – praeis vos atsidursiu tarp keturių baltų sienų, bet dabar nejutau jokio noro nei jaudintis, nei galvoti apie pasekmes. Nežinau su Harry aš saugesnė ar priešingai – jis tikroji grėsmė. Po velnių. Juk dėl manęs jis pasiruošęs paaukoti dvylika nekaltų merginų! O to leisti aš negaliu. Šią akimirką galėjau būti bent jau rami, kad jis manęs taip lengvai neras. Regis pagaliau išspyriau jį iš savo proto. Mane susekti jam prireiks daugiau pastangų nei kada nors prieš tai. Bei daug daugiau laiko.

Kaip ir tikėjausi, mane apklausę ir nieko nepešę, jie uždarė mane atokiame beprotnamyje. Užvilko tramdomuosius ir nukišo į patį tamsiausią kampą. Jei tik jie žinotų jog tai visa ko man reikia. Noriu atsidurti tokioje vietoje, kurioje manęs niekas nerastų bei nepasiektų. Mano dienos vis tiek suskaičiuotos. Nežinau kiek ilgai atlaikysiu. Galbūt man liko kelios savaitės, keli mėnesiai, o galbūt ir dar geriau – kelios dienos. Parėmiau galvą į šaltą, cementinę sieną ir tiesiog užmerkiau nuvargusias akis. Giliai įkvėpusi drėgno oro – ėmiau galvoti apie Gabrielį. Jo rudas bei šilumą skleidžiančias akis. Jo nepakartojamus bei viską, kančias siaubą bei baimę priverčiančius užmiršti apsikabinimus. Švelnias vaikino garbanas, kurias buvo taip malonu justi tarp pirštų. Minkštas angelo lūpas prigludusias prie mano kaktos. Visa ko norėčiau prieš mirtį, tai pamatyti jį bent vieną vienintelį kartelį. Pajusti jo prisilietimą. Jo lūpas prigludusias prie manųjų. Gailiai atsidusau. Turbūt niekada to nebepajusiu. Šią akimirką nusprendžiau tiesiog pasiduoti nuovargiui. Noriu ramybės. Noriu pailsėti...

Čia uždaryta buvau jau keletas dienų. Manęs vis dar niekas nerado, kas nors ir sunku pripažinti, bet stebino. Mano sveikata nebuvo stabili, bet nebuvo ir tokia prasta kaip maniau ją būsiant. Per šias dienas priepuoliai nebuvo pasikartoję. Bent jau iki dabar. Maniau jog mano galva sprogs. Skausmas tai užeina tai ir vėl praeina. Kartais mano kūnas ima kaisti ir atrodo jog tiesiog užsiliepsnosiu. Galbūt tai viskas? Tai mano galas? Sunkiai alsuodama bei bandydama išsilaisvinti iš drabužių bandžiau rasti būdą, kaip atsivėsinti. Prisiglaudusi prie cementinės sienos užsimerkiau bandydama bent kiek surikiuoti mintis. Ar iš ties galiu viską taip užbaigti? Žinau jog negalėčiau leisti įvykti ritualui, bet galbūt yra kitas būdas? Būdas, apie kurį nežino net demonas bei angelai? Jei iš ties esu tokia galinga kaip visi sako... Juk galėčiau nuveikti tokius darbus. Niekuomet netroškau galios, bet jau žinau kaip ją panaudočiau. Gėrio ir blogio persvara pastaruoju metu yra tikrai pasvirusi. Angelų nenaudai. Turbūt todėl jie taip ir baiminosi, kad Harry gali mane paveikti. Patraukti į savo pusę. Prakeikimas... Kodėl mano tėvai taip pasielgė? Kas juos pastūmėjo išduoti saviškius? Nejau tai tikrai buvo tik dėl meilės? O gal po viskuo slypi iš ties daugiau? Norėčiau viską išsiaiškinti tik net neįsivaizduoju kur galėčiau rasti siekiamos informacijos. Nemanau jog Anna ar Harry ką nors žino. O galbūt? Kaip bebūtų – Anna tikrai nuo manęs kažką slepia bei nesiruošia atskleisti ką, o Harry... Nepakliūsiu į jo spąstus. Negaliu pas jį grįžti kadangi neesu įsitikinusi, jog antrą kartą man pavyktų taip pat pasprukti. Sunkiai iškvėpusi susiriečiau į kamuoliuką. Palengva mano kūnas ėmė vėsti. Pradėjau justis geriau. Tikiuosi taip ir liks iki nuspręsiu kaip man elgtis būtų teisingiausia. Kas būtų teisingiausia? Išnykti iš šios visatos su visa manyje slypinčia galia ar kovoti ir panaudoti ją geriems tikslams? Net negalvojusi žinojau mano širdžiai priimtiną atsakymą, bet kalbant nuoširdžiai – be proto bijojau. O jei iš ties nėra kito būdo? Ne. Negaliu leisti savęs užvaldyti pražūtingoms mintims ir taip lengvai pasiduoti. Taip – man baisu. Labiau nei kada nors anksčiau. Esu visiškai viena. Šalia nėra nei Annos nei Gabrielio kurie galėtų mane palaikyti bei man padėti. Taip pat ir jo. Demono. Požeminio pasaulio princo, kuris nors ir stengiasi manimi pasinaudoti, besąlygiškai saugo mano skūrą. Sunkiai iškvėpusi užmerkiau pavargusias akis. Jei tik man pavyktų, galėčiau nuveikti didžius darbus gėrio labui. Išgelbėti tiek žmonių, tiek daug nekaltų gyvybių. Bet visų pirma man reikia sukurpti planą. Pabėgimo planą. Turiu viską gerai apgalvoti, kadangi vien ištrūkti iš čia neužteks. Turėsiu būti daug atsargesnė. Ne tik demono bei angelų atžvilgiu. Policija manęs ieškotų labiau įsitempę nei pirmą kartą. Šį kartą taip lengvai nepraslysčiau. Ištrūkusi iš čia turiu, ne – privalau susirasti saugią vietą, kurioje manęs nesugebėtų aptikti niekas. Iki tol, negaliu nei vienam išsiduoti apie savo buvimo vietą. Net ir Annai su Gabrieliumi. Bent jau iki susirasiu slaptavietę kurioje būsime saugūs. Visi trys.

Kaip ir kiekvieną dieną, į mano vienutę buvo atnešamas maistas. Lygiai tuo pačiu metu, nei minute anksčiau ar vėliau. Prireikė savaitės, kad viską sudėliočiau į vietas. Tai nebuvo tobulas planas, bet pabandyti buvo verta. Tad vos prižiūrėtojas įstūmė mano maistą į belangę – čiupau jį bei prisigrūdau pilną burną. Jam dar nespėjus atsidurti toliau nei kelis žingsnius nuo durų – apsimečiau siaubingai springstanti maistu. Nebuvau įsitikinusi, kad jis puls tikrinti ar tai nėra mirtina, bet laikiau viltį, kad jis bent patikrins kas man atsitiko. Ir taip. Jau už kelių sekundžių prasivėrė vienutės durys, o man maistą atnešęs prižiūrėtojas pripuolė bei bandė padėti. Ilgai netrukus apsimečiau išspjaunanti tai, kas anot apgaulės turėjo kelti man grėsmę bei susmegau jo rankose. Deja – pačiu netinkamiausiu metu prisidėjo ir mano negalavimas. Lyg kūnas būtų norėjęs, kad mano planas būtų labiau įtikinantis, pajutau kaip mane apleido sąmonę bei buvau pasiglemžta tylos bei aklinos tamsos.

Nubudusi supratau esanti pririšta prie lovos. Neišgirdusi nei menkiausio krebždesio atsargiai pramerkiau akis. Prireikė kelių akimirkų kol jos apsiprato prie šviesos. Iš lėto apsidairydama pamačiau odiniais raiščiais prie lovos prikaustytas savo rankas, kojas bei juosmenį. Puikiai tai numačiau. Nesitikėjau jog šie bus tokie naivūs bei paliks mane ramiai gulėti lovoje neapsidraudę nuo galimo mano pabėgimo. Juk kartą tai jau padariau. Porą kartų ramiai įkvėpiau bei pabandžiau išlaisvinti riešą iš vieno mane prie lovos prilaikančių raiščių. Deja tai nebuvo taip paprasta kaip būčiau to norėjusi. Apsidairiusi aplink taip pat nepastebėjau nieko, kas man būtų galėję padėti išsilaisvinti. Nejau mano planas nuėjo prie niek? Ne! Negaliu taip lengvai pasiduoti. Juk ne veltui nusprendžiau iš čia pasprukti. Galbūt aną kartą man padėjo, o šį kart esu viena, bet tikrai neketinau taip lengvai pasiduoti. Staiga pasigirdo vyriškas balsas. Man nespėjus susivokti, priešais mane stovėjo du, baltus chalatus vilkintys vyrai. Vienas jų – vidutinio amžiau, ant kurio nosies kabėjo dideli akiniai, veidą vagojo keletas raukšlių, o plaukai buvo beėmę prarasti savo tikrąją spalvą. Bei kitas, paslaptingai bei kažkodėl gąsdinančiai atrodantis jaunas, tamsiaodis vaikinas, kuris atrodė daugiausia dvidešimt penkerių. Jo galva buvo nuskusta plikai, o akys atrodė juodo lyg anglis. Jos man kažką priminė tik šią akimirką niekaip negalėjau prisiminti – ką?

- Pacientė nubudo. – konstatavo akiniuotasis vyras. – Turime ją apžiūrėti dar kartą. Jos kraujo tyrimai... Jie tokie neaiškūs. Tai taip įdomu... – prisimerkęs pasitaisė akinius bei žengė link manęs. Išsigandusi bandžiau tik dar įnirtingiau išsilaisvinti, bet tuomet į mano veidą trykštelėjo didelė čiurkšlė kraujo. Nors manau tai buvo galima prilyginti mažam sprogimui. Pakėlusi galvą ir net nesugebėdama mirktelėti, išsigandusi stebėjau priešais savo akis vykstančius dalykus. Tamsiaodis vaikinas klastingai šypsojosi bei jau iš besielio daktaro kūno ištraukė keistą, lenktą durklą. Šio baltas chalatas greit permirko nuo tamsios raudonos dėmės, o kūnas be jokių gyvybės ženklų pargriuvo ant grindinio.

- Pagaliau tave radau, Demetria, angelo Auroros bei demono Dereko dukra.

__________________________________________

Pagaliau pradėjau kelti visiškai pertaisytą istorijos dalį. Prieš tai buvau padariusi kelis mažus pakitimus kurių turbūt jau skaičiusios prieš tai net nepastebėjo. Kaip bebūtų - nuo dabar istorija pasikeičia taip, kaip iš ties ją norėjau rašyti. Be jokių sutrumpinimų. Tikiuosi savo rašliava suteiksiu jums malonumo bei neprarasite noro ją skaityti! xx