Įsileisk mane

-30-

Kai grįžome, jis iš kart ir vėl paliko mane vieną. Būčiau norėjusi pasakyti jog taip tik geriau, bet negalėjau. Jis mane paliko su tiek daug klausimų. Kas buvo netoliese? Angelai? O gal jo tėvo siųsti demonai? Ir kodėl jis nesutaria su savo tėvu? Kas perbėgo per jų kelią? Negana to, jis vis sako, kad man lemta kažką nuveikti. Ir dar jis buvo toks geras. Toks... malonus. Taip. Kartkartėmis jis dėl manęs rūpindavosi, bet niekuomet nesulaukdavau iš jo tokio gesto, kaip kad sode. Pirmą kartą pagalvojau, jog galiu jam iš ties rūpėti. Žinau jog paika manyti, kad demonų princui gali iš vis kas nors būti svarbus, bet pasijutau iš ties svarbi. Svarbi jam. Emociškai. Tai nusiuntė keistus virpuliukus per mano širdį. Susiėmusi už krūtinės prisėdau ant lovos krašto. Ar demonui iš ties gali kas nors rūpėti? Ar jis galėtų sugebėti branginti bei saugoti kitą sutvėrimą? O svarbiausia – ar jų akmeninės širdys sugeba mylėti?

Nė nepajutau kaip užmigau. Nors mano mintys ir zujo kaip bitės, kažkaip sugebėjau atsijungti nuo šio pasaulio. Deja, vos mano sąmonė nubudo, nubudo ir minčių sūkurys.

Kodėl Harry mane pasiėmė savaitei? Kodėl jis nori, kad su juo likčiau ir ką jis manosi pasieksiantis per šias septynias dienas? Tikrai neketinu su juo likti ilgiau nei numatyta. Vos išauš septintoji diena, aš dingsiu iš čia. Su jo pagalba ar be jos. Manau man laikas išmokti naudoti savo galias. Žinau jog nelabai suvokiu kaip, bet pabandyti verta. Mano laikas kapsi. Kaip bebūtų, žmogiškasis kūnas ilgai neatlaikys. Pirmasis žingsnis įvykdytas. Kelio atgal nebėra. Man likusį laiką aš išeikvosiu teisingai. Nors ir privalėsiu slapstytis, manau mano sugebėjimai gali pagelbėti žmonėms. Žmonėms, kurie nusipelno geresnio likimo. Kurie nusipelno daugiau iš šio gyvenimo nei gauna.

Gulėjau ir tiesiog mąsčiau. Kaip mano gyvenimas taip greit pasisuko į tokią linkmę? Kaip man su visu tuo susitvarkyti? Mane persekioja Demonai. Mane persekioja angelai. Taip pat mane persekioja ir žmonės – medžiotojai. Anna su Gabrieliu ieško kažkokios saugios vietos, kurioje man niekas negalėtų pakenkti ar pasinaudoti. Harry – turi savo planų, kur galėtų panaudoti mano sugebėjimus. Žinoma, prieš tai man įvykdžius ritualą bei atskleidus savo tikrąją formą. Ir beje – kokia gi ji? Ar aš turėčiau sparnus? O galbūt ir mano galvos kyšotų ragai? Tiesą pasakius tai mane net prajuokino. Būdama maišytakraujė turbūt neatitikčiau nei vieno prototipo. Mano akys nebūtų mėlynos, o plaukai aukso atspalvio. Taip pat mano akys nėra rudumo, kuris prilygtų juodai. Štai tuomet man ir toptelėjo mintis. Juk Harry taip pat ne juodaakis? Galbūt demonai ne kaip angelai, neturi nusistovėjusio įvaizdžio? Tai būtų lyg ir suprantama. Juk angelai – kariai besilaikantys taisyklių, Demonai jų priešingybė. Jie tas taisykles laužo visais įmanomais būdais. Sunkiai atsidusau bei užmerkiau akis. Tokiu atveju aš panašesnė į demoną nei į angelą. Na, bet tai juk tik išvaizda. Ji nelemia kas asmens viduje. O aš, aš noriu daryti gera. Bent jau iki tol, kol ateis mano galas. Štai čia man iškilo kitas klausimas. Jei neįvykdysiu ritualo, kiek laiko man dar liko? Kiek žmogiškas kūnas sugebės atlaikyti galias, kurios iš manęs jau teka per kraštus?

- Kaži, kiek man dar liko laiko? – ištariau su tyliu atodūsiu.

- Tai tik tavo pasirinkimas. – ištarė šaltas, moteriškas balsas.

- Tuomet tai reiškia, kad mano dienos suskaičiuotos. Silpnai šyptelėjau demonei bei atsisėdau. – Kodėl čia pasirodei? – pasiteiravau mandagiai. Ji nežymiai susiraukė. Turbūt jai buvo bjaurus mano mandagumas.

- Harry nori jog su juo pavakarieniautum. Tu vis dar dalinai žmogus. Tau reikia maisto palaikyti gyvybinėms jėgoms.

Norėjau atsisakyti, bet tai būtų buvę neprotinga. Juk nenoriu mirti anksčiau laiko. Tik ne dabar, kai nusprendžiau šį tą pakeisti.