Įsileisk mane

-7-

Iš lėto pramerkiau apsunkusias akis. Praėjo šiek tiek laiko kol suvokiau, kad išties buvau atsimerkusi, o viskas kas mane supo tai buvo aklina tamsa. Kodėl aš čia? Kas atsitiko? Kaip aš čia atsidūriau? Pasitryniau akis ir dar kartą pasistengiau ką nors įžvelgti. Bergždžiai. Regis į šią vietą nesugebėjo prasiskverbti nei menkiausias šviesos spindulėlis. Užsimerkiau nebesistengdama ko nors įžiūrėti ir savo galvoje bandžiau sudėlioti vėliausius įvykius. Taip. Paskutinis dalykas kurį prisimenu tai skausmingas dūris į veną. Švelniai priliečiau kartas nuo karto sutvinksinčią vietą joje rasdama kažką užklijuoto, kas manau buvo pleistras. Ko jos man suleido ir kodėl jos tai padarė? Pamėginau atsistoti, bet regis tam vis dar buvau šiek tiek per silpna. Turbūt tai buvo stiprūs raminamieji. Giliai įkvėpiau ir vėl atsiguliau. Manau tai buvo lova. Ir aš nebuvau pririšta ar kaip nors kitaip sukaustyta, jog negalėčiau pajudėti. Kai bent kiek atsigausiu, ištyrinėsiu patalpą. Gal... Taip. Aš... Ne? Iš tiesų, jau nebenumaniau ką ir galvoti. Jos mane čia uždarė lyg kokią nors kalinę, o gal tiesiog dabar naktis ir... dar kartą pasistengiau apsidairyti. Ne. Esu įsitikinusi, kad kambaryje nebuvo langų. Čia pernelyg tamsu. Ir tai nėra natūrali tamsa. Net naktys nebūna tokios juodos. Panašu į vienutę. Ten mus uždarydavo kai iš ties baisiai prasikalsdavome. Vieną kartą taip buvo ir man. Bet išbuvau ten viso labo keletą valandų. Manau net ir ten nebuvo taip tamsu. Sunkiai atsidusau ir atsisėdusi apsikabinau savo kelius. Jaučiuosi sumišusi. Nusiminusi. Išsigandusi.

- Pagaliau nubudai.

Balsas kaip visuomet buvo šaltas. Ne. Aš jam neatsakysiu. Jei esu jau nebe psichiatrinėje tai gali reikšti tik vieną – ir vėl turėsiu taikstytis su balsu savo galvoje. Manau vaistų, kurie jį išstumdavo ir neleisdavo manęs pasiekti jau nebegausiu iš niekur. Tuomet man toptelėjo.

- Aš turiu tau klausimų. Ar gali į juos atsakyti? – tariau tylutėliai, apsunkusiu balsu.

- Nemanau.

- Kodėl? – tariau susiraukdama.

- Dar ne laikas.

- O kuomet bus LAIKAS? Aš negaliu... Turiu žinoti bent ką nors. Kitaip tikrai išprotėsiu... – paskutinįjį sakinį tiesiog sukuždėjau.

- O ką konkrečiai tu nori sužinoti? – jis sunkiai atsiduso.

- Kam aš tau reikalinga? – kalbėjau tyliai, nenorėdama kad mane kas nors išgirstų. Žinoma, jei tik aš iš tiesų nebuvau čia palikta viena likimo valioje.

- Kitas klausimas.

- Bet man reikia atsakymo į šį. – nepasidaviau.

- Kitas klausimas. – pakartojo tuo pačiu monotonišku tonu. Sunkiai iškvėpiau orą.

- Maria sakė, kad tu renki merginas. Kam jos tau? – sukuždėjau.

- Kai kam labai svarbiam.

- O kas tai? – pasiteiravau.

- Ritualas.

- Koks? – sunkiai nurijau seiles. Jis tikrai nori mane nužudyti.

- Žinai, aš girdžiu tavo mintis. – jis nusijuokė.

- Puiku. Tai ar atsakysi? – tariau nepatenkinta.

- Ne.

- Kodėl? – suspaudžiau lūpas.

- Sužinosi vėliau.

- O kuomet bus tas vėliau? – vėl pasiteiravau.

- Tuomet, kai tave rasiu.

- O jei tu manęs nerasi? – tariau sunkiai ir užlošiau galvą. Buvo keista šitaip su juo kalbėti. Tai turbūt buvo pirmas normalus mūsų pokalbis.

- Rasiu. – tarė užtikrintai.

- Kodėl tu taip savimi pasitiki? Net aš pati nežinau kur esu. Kaip tai sužinosi tu? – prunkštelėjau papurtydama galvą.

- Nenuvertink manęs. Aš tikrai tave rasiu. O tuomet mes būsime drauge. Mūsų niekas neišskirs. – tarė dusliu balsu.

- BAIK TAI KARTOTI! – sušukau delnais užsidengdama ausis.

- Kodėl? – nusistebėjo jis.

- Nes to nebus. AŠ nebusiu tavo ir mes nebūsime drauge. – papurčiau galvą.

- Tu būsi su manimi, kitaip aš išžudysiu visus, kurie tau brangūs. Priversiu juos kentėti taip, lyg jie gyventų savo baisiausiame košmare.

- Tuomet pavėlavai. – nusijuokiau su kartėliu ir pašaipa balse. – Tai jau iš manęs atimta. Tau nėra ko skaudinti ar kankinti. Vieninteliai žmonės kurie man rūpėjo, buvo mano šeima. Ir per tave aš juos nužudžiau. – paskutinį sakinį tariau virpančiu balsu. Širdį užspaudė akmuo.

- Nejau? – tarė klausiamai.

- TAIP. – tariau tvirtu balsu.

- O kaip Maria ir Kristen? Kas jos tau? Nejau visiškai dėl jų nesijaudini? Nebijai, kad rasiu jas ir nužudysiu? Kad jų kūnai bus išniekinti ir sumaitoti? Nejau nei kiek joms nejauti artumo?

- Nekalbėk apie jas. – tariau šaltai. Aš vis dar nieko nežinojau tad negalėjau pasakyti jos man rūpi ar ne.

- O gal tai padaryti norėsi tu? Kankinti jas iki tol, kol jos neatlaikys skausmo ir mirs? Tai būtų nuostabu. – tarė patenkintas nors kalbėjo tokius šlykščius dalykus.

- To nebus. – greit papurčiau galvą.

- Net ir tokiu atveju, jei jos paliko tave čia kirmyti ir supūti?

- Taip. – tariau užtikrintai. – Aš nieko nežudysiu. Tu nepasieksi savo.

- Kartą jau pasiekiau. – nusijuokė savo žemu balsu.

- Bet daugiau to nebus. – sukuždėjau stipriau apsikabindama savo kelius. – Dink iš mano galvos. – paliepiau balsui.

- Bet mums taip linksma. – tarė tuo saldžiai šaltu balsu. Nekenčiau jo. Pažįstų jį beveik visą savo gyvenimą. Net pripratau prie jo. Bet jį ignoruoti... Tai jau kitas reikalas. Jis žino, kaip mane išvesti iš kantrybės ir priversti mane atsiliepti bent keliais žodžiais į jojo.

- Galiu užduoti dar vieną klausimą? – tariau tyliai ir kiek atpalaidavau kelius gniaužiančias rankas.

- Klausk.

- Kaip pabėgo Maria? Nejau tu ir likusios bei visi kiti... Nežinau kas ir kaip jūs ten gyvenate. – kiek pasimečiau, bet tuomet vėl grįžau prie pagrindinio klausimo ir minties. – Jūs taip lengvai ją paleidote? – tariau kimstančiu balsu. Šis klausimas mane kankino jau ilgą laiko tarpą, o Maria vis nesutikdavo į jį atsakyti ar imdavo išsisukinėti ir bandydavo pakeisti temą.

- Ji nužudė Tanya. Vieną iš merginų. O vėliau ir sargybinius, kurie saugojo vartus. Ji nėra tokia gera mergaitė, kaip tu mana ją esanti. Nepasitikėk ja. Ir Kristen. Jos dedasi tuo, kuo nėra. Vieninteliai asmenys iš tiesų linkintys tau mirties yra jos.