Įsileisk mane

-4-

Gulėdama savo kambario lovoje vis mąsčiau apie Marios žodžius. Mes renkamos kažkam labai svarbiam. Tik kam? Vis dar negaliu pati patikėti jog nusprendžiau patikėti tos merginos žodžiais. Tai mane daro tik dar didesne beprote. Sunkiai atsidusau akis užsidengdama delnais. Viskas taip painu ir taip nesveika. Tiesa. Taip ir nepaklausiau jos, už ką pati čia atsidūrė. Kaip ir kodėl? Maniau mano galva tuojau sprogs pusiau.

- Kaip jautiesi? – pasigirdo švelnus Kristen balsas. Vis dar nesuprantu kodėl jie man prižiūrėti paskyrė šią švelnią merginą. Juk visų akimis aš pavojingas asmuo išžudęs savo šeimą. Pasistengiau jai nusišypsoti, bet man nepavyko. – Ar kas ne taip? – susirūpinusi žengė žingsnį atgal nuo manęs. Manau susijaudinusi ji buvo labiau dėl savęs nei dėl mano būklės ar savijautos.

- Tiesiog galvojau. Bandau daug ką suprasti, bet mano galva pilna minčių. Viskas taip painu. – sukuždėjau. Tuomet supratau, kad padariau klaidą. Išsigandusi pažvelgiau į ją. – Tu jiems pasakysi, taip? – tariau tyliai. Mergina susidomėjusi žvelgė į mane ir lyg mėgino suprasti, kas dedasi mano galvoje.

- Ne. Jei pasakysi, kodėl Maria liepė man tave saugoti. – tarė iš lėto prisėsdama šalia manęs.

- Ji padarė ką? – tariau tyliai. Mano širdis nusirito į kulnus. Negaliu jai pasakoti apie jokius demonus. Ji pamanytų, kad man pablogėjo dar labiau. Nors pastaruoju metu, jaučiuosi žvalesnė. Mano protas palengvėle ir vėl ima veikti. Vaistų mažinimas padeda. Sunkiai nurijau seiles suprasdama, kad mėlynakė vis dar laukia atsakymo. – Nenoriu jog ją laikytų visiška beprote... – sukuždėjau. Mergina atsiduso ir patapšnojo man per kelį.

- Ji ir vėl kliedi apie demonus, taip? Tą patį ji sakė ir man. Maria manė, kad ir manęs ateina kažkoks demonas, kurio vardo net neprisimenu. – papurtė galvą.

- Tikrai? – kiek nustebau. Norėjau paklausti, tuomet kodėl ji dar čia, bet ji mane aplenkė.

- Taip. Bet anot jos, to tipo dėmesį užvaldė kita ir jis ieško jos. Kitaip tariant – jo nebedominu. – sukikeno. Pasistengusi išspaudžiau šypsnį.

- Tu tikrai nieko jiems nepasakosi apie tai, ką tau pasakiau? – tariau smalsiai.

- Žinoma. Vos prieš pusmetį baigiau studijas ir kiek mokiausi – tai taisymosi požymiai. Jei viskas ir toliau taip klostysis – gal net prisiminsi kas įvyko tą naktį. – silpnai šyptelėjo. Greit papurčiau galvą, o mano veidas persimainė.

- Nenoriu to prisiminti. Nenoriu žinoti, kaip tai padariau. – tariau sumišusi ir išsigandusi.

- Nusiramink. – ji paglostė man plaukus ir pasilenkusi apkabino. Jau ilgą laiką nesulaukiau jokio švelnumo, tad šis gestas mane nustebino, bet kartu ir nudžiugino. Priglaudžiau kaktą prie jos peties ir sušniurkščiau nosimi.

- Kodėl tu man tokia gera? – sukuždėjau nedrįsdama pažvelgti į merginos veidą. Ji tylėjo ir kurį laiką nieko man neatsakė. Tuomet sunkiai atsiduso.

- Pažinojau žmogų, kuriam buvai labai svarbi.

Mano slaugytoje paliko mane su nežinios jausmu. Ką ji galėjo pažinoti, kam aš buvau labai svarbi? Juk pastaruoju metu net mokyklos nebelankiau. Draugų iš vis neturėjau. Nuo pat mažumės vos prisiartindavau prie ko nors, balsas liepdavo arba nuo jų atsitraukti arba nugalabyti. O jei neklausydavau, jiems įvykdavo įvairios nelaimės. Taip tapau atsiskyrėle. Nenorėjau jog dėl mano kaltės nukentėtų žmonės. Užmerkiau akis ir delnais užsidengiau veidą. Ar ji galėjo pažinoti ką nors iš mano šeimos?

Tą naktį miegojau ypatingai blogai. Regis vaistų mažinimas padeda prašviesėti protui, bet tai leidžia ir balsui vis dažniau pasiekti mano sąmonę. Keista – jis vis kalba apie atėjimą ir manęs pasiėmimą, bet apie žudynes... jis man neliepia žudyti. Nesupraskite klaidingai – tai nuostabu. Bet jei Maria sako tiesą... Kam aš jam? Po velnių, juk esu tik eilinė mergina su proto negalia! Negaliu patikėti, kad imu tikėti visu šiuo mėšlu! Manau metas ir vėl gerti pilnas dozes. Nebenoriu girdėti balso. Nebenoriu apie visą tai galvoti.

- Aš vis tiek tavęs ateisiu. Nepasislėpsi nuo manęs – Demetria.

Mano vardas buvo tiesiog sukuždėtas. Sudrebėjau ir atsimerkiau.

- Kodėl? Kam aš tau? – tariau tyliai, tikėdamasi, kad manęs niekas neišgirs.

- Tai sužinosi man pasirodžius. Lauk manęs ir nesiklausys Marios paistalų. Nepasitikėk ja. Mergina dedasi tuo, kuo nėra.

- O kuo siūlai pasitikėti? Tavimi? Kažkuo, kas man liepė išžudyti savo šeimą? Nesulauksi. Aš rasiu būdą, kaip tavęs atsikratyti. Vėl gersiu pilnas dozes vaistų. Tu manęs nenugalėsi. – sukuždėjau stipriai susimerkusi ir delnais užsispaudusi ausis.

- Tai nepadės. Aš vis tiek tave rasiu. O tuomet – mes būsime kartu per amžius.

- NE! – suklykiau iš visos gerklės. Susigūžiau į rutuliuką ir verkiau dar vis užsispaudusi ausis. – Nenoriu tavęs girdėti, nenoriu... – kuždėjau tyliai.

Ryte man vaistus atnešė ne Kristen. Tai buvo praplikęs vyras, rūsčiu bei paniekos kupinu žvilgsniu. Vos išgėriau vaistus – pasiprašiau į sodą. Nors ir ne noromis, bet jis buvo priverstas išpildyti mano norą. Tik štai, jis mane nusivedė ne į sodą. Ši vieta mane gąsdino. Vyras pargriovė mane ant purvino grindinio ir ėmė artintis link manęs.

- Tu tokia graži. Ilgai tave stebėjau. Būtų gaila, jei tavęs tinkamai neišnaudotumėme, argi ne? – nusišypsojo šlykščiai. Esu apie tai girdėjusi, bet niekuomet nemaniau, kad visa tai gali būti tiesa.

- Stokis ir bėk!

Pasigirdo balsas mano galvoje. Vos pamėginau tai padaryti – vyriškis sulaikė mane ir iš jėgos trenkė į sieną.

- Ką čia bandai padaryti? – nusijuokė pašaipiai. Nesugebėjau praverti burnos.

- Atsitūpk ir užsidenk akis. Jokiu būdu nežiūrėk.

Tarė įsakmiai. Taip ir padariau. Nežinau kodėl klausiausi balso. Bet kažkodėl norėjau tikėti, kad jis mane išgelbės.

- Kas per velnias? – pasigirdo sumišęs slaugytojo balsas. – Kas tu? Kaip čia patekai? – tarė jau išsigandęs. – Nesiartink prie manęs! – paliepė. Vos už akimirkos pasigirdo kraupus, lūžtančių kaulų garsas ir iškreipta skausmo aimana.

- Gali atsimerkti. Tu saugi. Pagaliau tave radau.

Pakėlusi galvą pamačiau vyrišką siluetą. Buvo pernelyg tamsu, tad nesugebėjau įžvelgti jo veido. Tai manęs nedžiugino. Pašokau ir bandydama nuo jo atsitraukti – trenkiausi nugara į sieną.

- Kas tu? – tariau virpančiu balsu.

- Tai aš. Manau tikrai žinai šį balsą. Eime – tu privalai keliauti su manimi.