Įsileisk mane

-6-

- STOK! – suklykiau iš visų plaučių. Asmuo akimirksniu sustojo ir atsisukęs bei keistai mane nužvelgęs – išgaravo lyg juodas dūmas ore. Kristen iš išgąsčio susmuko ant grindų. Ji atrodė taip, lyg ką tik būtų pamačiusi demoną. O. Taip. Juk ji ir pamatė. Bet dabar ramybės man nedavė kitas dalykas.

- Kas tai buvo... – ji tyliai sumurmėjo drebančiu balsu. – Negalėjau pajudinti nei pirštelio. Lyg mano kūnas nebebūtų paklusęs man pačiai. – kalbėjo tyliai. Mačiau jog ji buvo sukrėsta, bet dabar neturėjau laiko jai guosti ar bijoti pati. Juk buvau ne vienintelė mergina, kurios jis norėjo.

- Kristen! Mums reikia pas Maria! Ir kuo skubiau! – sušukau mėgindama padėti jai atsistoti. – PRAŠAU - SUSIIMK! – sušukau, ašaroms riedant mano skruostais. Bijau, kad jis pas ją. O jei tas Harry ją nuskriaus? Pasiims atgal? O dar blogiau – nužudys? Negaliu to leisti! – Prašau! – ir vėl supurčiau ją. – Be tavęs aš negaliu to padaryti! Jie iš kart mane grąžins į mano kambarį manydami jog pasprukau! MALDAUJU! – nenustojau jos purčiusi. Mėlynakė pakėlė į mane išsigandusias akis.

- Maria nemelavo? – sukuždėjo siaubo perkreiptu žvilgsniu žvelgdama į mane. Energingai papurčiau galvą. Truko kelias sekundes, kol ji pašoko nuo grindų ir paėmusi mane už rankos, išsitempė iš mano kambario. Kaip įmanoma greičiau atsidūrėme prie Marios durų. Mano išgąsčiui – jos jau buvo atidarytos. Viduje radome gulintį slaugytoją, o šalia išsigandusios garbanės jau stovėjo pasilenkęs tas prakeiktas demonas.

- NELIESK JOS! – suklykiau lyg nesavu balsu. Nežinia kodėl, jis ir vėl tiesiog išgaravo ore. Kas čia dedasi? Ilgai nemąsčiusi šoviau tiesiai prie išsigandusios rudaakės.

- Kaip tu? – paklausiau išsigandusi ir delnais suėmusi jos veidą nužvelgiau jaunosios moters išraišką.

- O tu daug stipresnė. – sukuždėjo. Ji nebeatrodė išsigandusi. Labiau – giliai nustebusi. – Turime tave paslėpti. Čia nebe saugu. – papurtė galvą, o tuomet pažvelgė man pro petį. Kuomet pasisukau ir pažvelgiau sau už nugaros, pamačiau į ką ji žiūrėjo. Tai buvo Kristen. – Ar gali mums padėti? – tarė vilties kupinu balsu. Ji sunkiai atsiduso bei užsimerkusi pasimasažavo smilkinius.

- Neturiu kito pasirinkimo. Prižadėjau Aleksui, kad pasirūpinsiu jo seserimi kas benutiktų. – tarė nuleisdama rankas bei galvą. Mano širdis akimirkai sustojo.

- Tu pažinojai mano brolį? – tariau nesugebėdama atgauti amo. Ar tai dėl to ji elgėsi su manimi taip gražiai?

- Taip, bet dabar netinkamas laikas apie tai kalbėti. Vis dar negaliu patikėti, kad Marios paistalai yra tiesa... Tai vis dėl to tu ne išprotėjusi, a? – dar vis pasimetusi pažvelgė į garbanę.

- Mano protas nėra švarus. Didžiausią laiko dalį esu sukaustyta baimės ir siaubo. Bet... Manau ne. Aš neesu beprotė. Tiesiog ieškojau saugios vietos kaip ir ji. – mergina pirštu parodė į mane. – Mes turime kur nors saugiai paslėpti Demetria. Jis negali jos gauti. – papurtė galvą.

- Bet kodėl? Kas čia dedasi? – blondinė paklausė klausimų, į kuriuos ir pati norėčiau išgirsti aiškų paaiškinimą.

- Negaliu visko tiksliai paaiškinti, bet dabar tam ir ne laikas. Turime paskubėti, kol jis negrįžo. Neaišku kada jis ir vėl pasirodys. Manau kitą kartą mums gali taip nepasisekti. – tarė skubiai apsidairydama aplink.

- Bet kaip jūs mane paslėpsite? Juk jis MANO GALVOJE! Jis supras kur aš. – greit papurčiau galvą.

- Mes ką nors sugalvosime. – užtikrintai tarė Kristen. Tuomet mūsų žvilgsnius patraukė ant žemės, be jokių gyvybės ženklų gulintis vyriškis. Iš baimės ir išgąsčio visai apie jį pamiršome.

- Harry jį nužudė. – sukuždėjo. Norėjau panikuoti, verkti ir cypti, bet supratau, kad tai per didelė prabanga, kurios dabar negalėjau sau leisti.

- Mums reikia atsikratyti kūno. – sukuždėjau kiek užsikertančiu balsu. Kristen tik linktelėjo ir apsižvalgiusi ar nieko nėra – kreipėsi į Maria.

- Padėk man. O tu... Tu pabūk čia. Mes greit grįšime. Turiu idėjų kaip tave iš čia ištraukti. Prašau, nedink ir pasitikėk manimi. – tarė susirūpinusi.

- Gerai. – sukuždėjau ir prisėdau ant Marios lovos. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Norėčiau bent šį tą suprasti. Pagalvokime. Ką aš žinau? Jis turi prikaupęs nemažai merginų. Dėl kažkokios neaiškios priežasties jam reikia ir manęs. Gal tai koks nors ritualas? Gal mes būsime paaukotos ar panašiai? Netikiu, kad jas Harry kaupia haremui. Sunkiai atsidusau. Ką žinau šimtu procentu yra tai, jog jis ne žmogus. Tuomet man į galvą toptelėjo dar viena mintis. O Maria? Ji sakė, kad pabėgo nuo Harry ir taip toliau, bet... Ar su visomis iš pradžių jis elgėsi taip pat? Ar ir kitoms jis liepė ką nors nužudyti? Jei taip, kiek žmonių per jį jau žuvo? Sunkiai nugurgiau seiles. Viskas taip sumauta ir taip sudėtinga. Dar vis nenoriu patikėti visu šiuo vykstančiu mėšlu. Net neįsivaizduoju, kaip su viskuo susitvarko Kristen. Tuomet mano mintis perskrodė dar krūvos klausimų. Kaip ji susipažino su mano broliu? Kas ji buvo jam? Kas juos siejo ir kodėl ji davė jam tą pažadą? Nejau brolis ką nors nujautė? Pirštais suspaudžiau smilkinį ir stipriau suspaudžiau akių vokus. Man trūksta atsakymų. Aš tiek daug nežinau.

- Mes grįžome. – pasigirdo švelnus Marios balsas. Prasimerkusi išvydau abi merginas. Jos atrodė keistai.

- Atleisk, bet tai geriausia ką sugalvojau. – atsiprašomai ištarė Kristen. Maria sučiupo mane ir prispaudė prie lovos, o tuo tarpu Kristen iš kišenės išsitraukė švirkštą. Išpūtusi oro burbuliuką ji pasilenkė prie mano kairiosios rankos ir dūrė tiesiai į veną. Net nespėjau į ką nors sureaguoti.

- Atleisk. Bet taip bus geriausia. Viską darome tavo labui... – te ištarė užsimerkiant mano akims ir į gilią tamsą.