Įsileisk mane

-3-

Nubudau savo palatoje. Vaizdas dar vis liejosi. Man buvo silpna. Bet iš galvos vis neišėjo tos merginos žodžiai. Ką ji norėjo tuo pasakyti? Apie kokius demonus ji kalba? Juk jie neegzistuoja. Na – nebent mumyse. Mes esame demonai. Sunkiai atsidusau. Bet ji kalbėjo taip įtikinamai. Ir ji iš kart pasakė kažkokį vardą, lyg žinotų, kas dėl visko kaltas. Dar tie jos žodžiai, kad aš ypatinga ir jis manęs taip lengvai nepaleis. Delnais užsidengiau veidą prisimindama balso žodžius. Aš visur tave pasieksiu. Nejau iš tiesų negaliu nuo jo pabėgti? Pala... Nejau aš jau tikiu tos Marios žodžiais? Geriau pagalvojus, ji iš tiesų kalbėjo labai užtikrintai. O ir kodėl jį būtų turėjusi ar norėjusi man meluoti? Jaučiuosi tokia sutrikusi ir pasimetusi. Čia dedasi keisti dalykai. Manau man reikia su ja pasikalbėti. Bet štai – mano galvoje iškilo dar tuzinas klausimų. Jei ji kalba tiesą, kodėl ji čia, o ne su tuo Harry? Ką ji čia veikia? Ar jis ją paleido? O gal ji pabėgo? Po velnių. Stipriai sumerkiau akis. Jei tas demonas tikrai egzistuoja ir sugeba įlysti į mano galvą – privalau būti atsargi ir apdairi. Net neįsivaizduoju, ar mano geriami vaistai jį blokuoja nuo mano minčių, o gal tik aš jo negirdžiu? Mano galvoje tikra maišalynė ir pusės iš savo minčių nesuprantu ir pati. Dabar man aišku tik viena – viską turiu išsiaiškinti iš garbanės, kuri mane užpuolė sode. Tik sunku pasakyti, kada mane ir vėl išleis. Nemanau, kad tai įvyks greitu metu. Tik ne po to incidento ant suoliuko. Nors nieko blogo ir nepadariau, manau jie gali pagalvoti, kad man ir vėl ėmė suktis smegenėlės. Giliai įkvėpiau ir ėmiau mąstyti. Vaistai neleidžia man jo girdėti. Bet ar tai truks ilgai? O jei balsas grįš? Na, bent keletą dienų turiu būti rami, kad jie ir vėl imtų manimi pasitikėti. Ir regis, teks mažinti vaistų dozes. Blogiausiu atveju – susisieksiu su tuo vadinamuoju Harry pati. Manau jis jau bando mane prisišaukti. Ką gi – ilgai jam laukti neprireiks. Privalau išsiaiškinti, kas čia iš ties vyksta ir kaip su visu tuo susijusi esu aš.

Ėjau iš dar vienos patikros. Tik dabar ėmiau pastebėti, kokie žmonės čia uždaryti. Nevisi čia kaip ta mergina. Maria. Daugelis dar labiau sugadinti nei aš. O ir mažinant, bei slapta negeriant pilnų dozių – man ima šviesėti protas. Balso dar negirdėjau ir esu dėl to labai laiminga. Staiga sustojau ir pažvelgiau į savo seselę.

- Ar man galima į lauką? Jaučiuosi blogai būdama uždaryta. – tariau ramiai. Ji kiek pamąsčiusi linktelėjo ir nuvedusi mane paliko sėdėti ant suoliuko. Apsidairiau aplink, bet garbanės čia nemačiau. Kur ji dingo? Nejau ją nubaudė? Sunkiai iškvėpiau suprasdama, kad šiandien jos nepamatysiu.

- Demetria... Demetria...

Mano akys išsiplėtė. NE. Tai negali būti tiesa. Stipriai susimerkiau ir papurčiau galvą. Turiu jį ignoruoti.

- Atleisk, bet tau jau metas gerti vaistus. – tarė mano seselė stovėdama šalia su padėkliuku ant kurio gulėjo tabletės ir stovėjo stiklinė vandens. Kaip visada pusę vaistų išgėriau, o likusius paslėpiau po liežuviu. Ji nusišypsojusi nuėjo, palikdama mane vieną.

- Nuo manęs nepasislėpsi... Aš tave rasiu... Mes būsime kartu.

Užsimerkusi porą kartų giliai įkvėpiau ir pasistengiau nusiraminti. Balsas tilo ir galiausiai jo nebeliko. Privalau pasikalbėti su Maria. Dabar tik ji tegali man padėti. Ir vėl pasirodžius mano slaugytojai, nusišypsojau jai ir nusprendžiau pasistengti išpešti iš jos šiek tiek informacijos.

- Gal žinote kur ta mergina, su kuria... Šiek tiek sukonfliktavau? Norėčiau jos atsiprašyti, jei tai būtų įmanoma. – stengiausi atrodyti kuo mažiau pavojinga.

- Nežinau ar tai gera mintis, Demetria. – ji kiek nepatikliai pažvelgė į mane. Greit užmečiau akį į ant jos uniformos prisegtą kortelę.

- Kristen, taip? Niekuo prieš, jei į tave kreipsiuosi vardu? – elgiausi draugiškai. Ji atrodė gal tik vos vyresnė už mane.

- Žinoma. – mielai nusišypsojo. – Mačiau čia visko ir bijau, kad man meluoji. Bet manau verta pabandyti. Tik žinok – jei tu ją pulsi, būsiu priversta...

- To neprireiks. Tikrai noriu tik jos atsiprašyti ir gal šiek tiek pabendrauti. Jaučiuosi vieniša, o tai ką padariau... Mane slegia. Noriu su kuo nors pasikalbėti. – sukuždėjau žvelgdama sau į pirštus. Dalinai tai buvo tiesa. Su niekuo apie tai nekalbėjau. Iš tiesų, pasakoti ir nebuvo ko. Žinau tik tiek, kad atsikėliau, o mano šeima buvo išžudyta įrankiu, kuris gulėjo ant mano lovos, o tiksliau – mano delne. Jie rado pirštų antspaudų ir kiek pavyko nugirsti, anot ekspertų tai tikrai buvo mano darbas.

- Tuomet sutarta. Tikiuosi to nepasigailėsiu. – tarė švelnių bruožų blondinė ir leidusi man įsikibti į jos parankę – nusivedė su savimi. Mums atėjus, ji dar kartą nužvelgė mane su nemažu įtarumu savo mėlynose akyse.

- Prisiekiu – tikrai nenoriu jai padaryti ko nors blogo. – tariau nuoširdžiai. Ji linktelėjo ir įleido mane vidun. Mergina atrodė nekaip. Lyg būtų paskendusi savo pasaulyje.

- Maria? – sukuždėjau pasilenkusi prie jos. Ši akimirksniu sureagavo į mano balsą.

- Demetria? – sukuždėjo. – Tau gresia pavojus. Jis jau netoliese. Jis baigia tave susekti. Tu kažką padarei. O gal tai dėl manęs? Jis knisosi mano galvoje. Esu dėl to tikra. – kuždėjo linguodama pirmyn ir atgal.

- Bet kam aš jam? Tu tai žinai? – paklausiau tyliai.

- Tai tu manimi tiki? – nudžiugo. Linktelėjau. – Nežinau, bet anot jo, nei viena nebuvo iš ties tinkama. Iki jis surado tave. Bet Harry kažkodėl nenustojo rinkti ir kitų. Jis nesakė kam mes jam reikalingos. – papurtė galvą. Sunkiai atsidusau.

- Bet dabar turiu tau dar vieną klausimą – kodėl tu čia, jei sakei, kad jis tavęs atėjo? Ar tu pabėgai? – tariau taip, kad girdėtų tik ji.

- Taip. Bet tai nebuvo lengva. Tai buvo... Tragiška. Bet dabar galiu pasakyti tik tiek - ne tik jis nenorėjo manęs išleisti. Mes renkamos kažkam svarbiam. Kažkam LABAI svarbiam.