Įsileisk mane

-14-

- Tu... Tu tikrai kalbi rimtai? – tariau sunkiai galėdama patikėti jos žodžiais. – Bet kodėl? Juk matei ką padariau... Aš pabaisa. – sukuždėjau nuleisdama galvą bei delnuose paslėpdama veidą. Vos ir vėl viskas iškilo prieš akis – net pati savęs išsigandau. Aš tikrai demonas.

- Ne. Tu ne pabaisa. Dar labai daug nežinai. – sunkiai atsiduso. – Tau tiesiog reikia išmokti savo mintis atriboti nuo Harry. Tas suktas demonas pasinaudojo tavo demoniškaja puse, kad sugebėtų įlysti tau į galvą. Bet tu juk ir angelas, nepamiršk to. Turi rasti savyje stiprybės. Leisk šviesai tave užlieti ir pamatysi, kokia gali būti stipri. – mergaitė delnais suėmė mano rankas ir patraukė jas nuo mano veido. – Tu ne tik blogis. Tu ir gėris. Gali pasirinkti pusę. – tarė nuoširdžiu žvilgsniu žvelgdama į mano akis.

- Aš galiu pasirinkti? – tariau neužtikrintai. – Tai aš tapsiu vienu arba kitu? – jau išsigandau.

- Na, niekas to nežino. Esi pirmoji mišrūnė. – sukuždėjo ir nuleidusi akis regis apie kažką susimąstė. Tai man nepalengvino dalios. Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi sumišusi. Niekas nebesirišo. Visi galai buvo palaidi. – Šiek tiek pailsėk. Gerai? – linktelėjau nieko neklausinėdama. Tikėjau jos nuoširdumu. Ji man padės. Juk galiu ja pasitikėti, tiesa? Ji angelas. Turėtų laikytis savo žodžio.

- Aš turiu kai kur nulėkti. – tarė užsimerkusi ir regis jau kalbėjosi ne su manimi. Čia ir vėl lyg iš balto rūko išniro tas pats gąsdinančiai atrodantis angelas. Jis mane baugino. Turbūt net labiau nei Harry.

- Kur? – susiraukęs nužvelgė mergaitę.

- Tai tik mano reikalas. – ji atrodė visiškai kitaip nei prieš tai. Nebe tokia nekalta. Mergaitė atrodė lyg stipri bei nieko nebijanti karė. Nors ir ne noromis jis nusileido merginai. Vos jam sutikus, pasigirdo sparnų suplazdėjimas ir ši dingo baltame rūke. Geriau pagalvojus – kur aš esu? Apsidairiau aplink. Viską gaubė ryški balta šviesa. Akys dar vis merkėsi pačios, bet jau ėmė priprasti prie aplinkos.

- GULK. – paliepė aukštas balsas ir mano kūnas jam pakluso, net prieš mano pačios valią. Vyras nužvelgė mane paniekinamu žvilgsniu. – Suteik man leidimą skaityti tavo mintims. – sukomandavo.

- Nesulauksi. – papurčiau galvą. Negalėjau nė galvoti apie pavojų, kuris grėstų Annai jei tik jis sužinotų, kad mergaitė ketina man padėti iš čia pasprukti.

- Suteik leidimą. Dabar pat! – sušuko priversdamas mane sudrebėti.

- Ne. – laikiausi savo. Kas benutiktų, aš nepasiduosiu. Nesileisiu palaužiama. Gal ir esu silpna, bet neesu išdavikė.

- Pati prisiprašei. – sugriežė dantimis, o tuomet pirštais prilietė mano smilkinius. Tai suteikė nežmonišką skausmą ir aš nesugebėjau gerklėje sulaikyti garsaus klyksmo. Kas tai? Ką jis man daro?!

- Liaukis! – suklykiau bandydama išsilaisvinti, bet bergždžiai. Mano kūnas man visiškai nepakluso. Nesugebėjau pajudinti nei raumenėlio.

- Tuomet suteik man leidimą ir aš liausiuosi. – ištarė besimėgaudamas mano kančia. Nuo kada angelai tokie? Nuo kada jie mėgaujasi kankindami kitus?

- Niekuomet. – pavyko išspausti ir skausmas tik dar sustiprėjo priversdamas mane suklykti ne savu balsu. – HARRY! – mano burną paliko rauda prieš mane pasiglemžiant tamsai.

- Tu nusipelnai visko, ką patirsi. Atsakysi už tėvų padarytą nuodėmę.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Jaučiausi keistai. Lyg ne savame kailyje. Taip, lyg kažkas būtų ne taip tik deja, nesugebėjau suprasti – kas. Nubudau tamsos apgaubtoje patalpoje. Pro langą ir sunkias užuolaidas sunkiai prasiskverbė keletas blankių saulės spindulių. Pakilusi nuo lovos priėjau prie jų. Pratraukusi užuolaidas iš aukšto išvydau nykų, apleisto, bei suniokoto miesto vaizdą. Kur aš? Kas čia įvyko? Susiraukiau. O kas AŠ? Turbūt šis klausimas ramybės man nedavė labiausiai. Kodėl aš nieko neprisimenu? Susisiautusi į ilgą megztinį patraukiau durų link. Ar čia esu viena? Gal kas nors mane pažįsta ir gali paaiškinti kas čia dedasi? Dar vis pasimetusi atsidariau kambario duris. Manau kadaise tai galėjo būti viešbutis. Nusileidusi iš ketvirto aukšto, bei pravėrus plačias duris, mane užklupo didelis bei smėlio pilnas vėjo gūsis. Pasitrynusi akis sunkiai nurijau seiles ir žengiau laukan. Viskas atrodė taip nyku. Jaučiausi taip, lyg vaikščiočiau be jokio tikslo. Kodėl aš čia? Kodėl jaučiu, kad čia man ne vieta? Kartas nuo karto papučiantis šaltas vėjas kandžiojo mano kūną. Klajojau tarp daugybės apgriuvusių pastatų. Tai lyg vaiduoklių miestas. Staiga ir vėl papūtė šaltas vėjas. Bet šį kartą jis buvo kitoks. Baugščiai apsidairiau aplink. Link manęs artinosi keista tamsa. Virpančia širdimi traukiausi nuo jos atgal, bet už kažko užkliuvusi pargriuvau ant žvyro. Šią akimirką nesijaudinau dėl jokių nubrozdinimų ar juntamo skausmo. Pašokusi nuo žemės bėgau kiek tik įkabino kojos. Nežinau kur, bet esu įsitikinusi kad kuo toliau nuo tamsos. Man lekiant ji neišvengiamai artėjo. Bandžiau paspartinti bėgimą, bet regis jau ir tai bėgau kaip galėdama greičiau. Netikėtai lyg iš niekur, prieš mane atsivėrė didelė bei srauni upė. Man galas. Greit žvilgtelėjau sau per petį.

- Įsileisk mane. – kimus balsas sukuždėjo iš artėjančio juodo rūko. Tankiai papurčiau galvą. Suprasdama, kad turiu tik du pasirinkimus: stovėti ir laukti, kol tamsa mane pasiglemš arba kovoti, mėginant šokti į upę ir nusigauti į kitą pusę. Nieko nelaukusi pasirinkau antrą variantą. Vos įšokau vidun, mane apgaubė ledinis upės vanduo. Per stiprią srovę ir jos bangas, buvo sunku išsilaikyti vandens paviršiuje. Ledinis vanduo veržėsi visur. Springau juo, bet nebuvau nusiteikusi pasiduoti be kovos. Bandžiau judėti link kitos pusės, kol mane nešė srovė. Su kiekviena akimirka man darėsi vis sunkiau. Ledinis vanduo kaustė mano kūną. Darėsi vis sudėtingiau judėti. Bet nepasidaviau net ir tuomet. Vis tiek bandžiau išsikapanoti, bet regis tam nebuvo lemta įvykti. Šaltis visiškai sukaustė mano kūną ir aš nebe sugebėjau kovoti. Išleidau gilų atodūsį ir pagaliau pasidaviau. Tik kritimas nuo krioklio mane prižadino. Privertė kovoti iš naujo. Sumažėjus srovei, man pavyko nusigauti iki kranto. Tuomet supratau, kad jau geriau būčiau iš tiesų pasidavusi ir mirusi vandenyje. Net nespėjus pakelti galvos, išvydau keletą porų vyriškų botų. Stiprios rankos sučiupo mano bejėgį kūną ir nusivilko su savimi per vietą primenančią mišką. Visiškai nesiorientavau. Dėl nuovargio man vos ne vos pavyko išlikti sąmoningai. Vyrams sustojus, buvau numesta ant žemės. Visur suskaudo dar labiau nei prieš tai. Mano kūnas drebėjo nuo šalčio, kurį tik dar labiau traukė permirkę drabužiai.

- Kas ji? – pasigirdo grubus bei šiurpą keliantis balsas.

- Ją atnešė upė. – ištarė kažkuris.

- Priveskite arčiau. – sukomandavo. Ir vėl buvau pakelta. Jie mane nuvilko iki aptrupėjusių laiptų ir nutėškė prie kažkieno kojų. Didelė bei stipri ranka suėmė mano smakrą ir pakėlė į save mano veidą. Baisus bei randuotas vyro veidas privertė per mano odą nubėgti išgąsčio šiurpuliukams. Jis atidžiai mane nužvelgė. – Veskite pas kitas. – tarė grubiai mane stumtelėdamas į nežinia kieno rankas.

Sunkiai pramerkiau akis. Man nebebuvo šalta. Nebebuvau šlapia. Jutau jaukų šilumos jausmą. Staiga pajutau švelnų prisilietimą. Vos atsimerkusi išvydau dailią merginą šviesiais, garbanotais plaukais.

- Ar aš miriau? – tariau netvirtu ir vis dar kažkodėl išsekusiu balsu.

- Mergaite, tu to tikrai norėtum. – sunkiai atsiduso, o jos rudos akys nusisuko į šoną.

- Kodėl taip sakai? – sunkiai nurijau seiles.

- Nes tai ką čia tau teks patirti, bus blogiau ir už pačią mirtį.