Įsileisk mane

-9-

Palaukiau kol merginos išėjo, ir tik tuomet atsimerkiau. Kambaryje ir vėl buvo tamsu. Tik šį kartą žinojau, kad durys čia yra ir turiu nemažai galimybių ištrūkti iš šios landynės.

- Bet kaip man žinoti, kad tu laikysiesi savo žodžio? – tariau tyliai, bet rimtai.

- O tu negali žinoti. Turėsi manimi pasitikėti. – nusijuokė.

- Tiesiog šaunu. Turiu pasitikėti demonu. – sukuždėjusi pavarčiau akis. Giliai įkvėpiau. Dabar susidomėjau dar vienu dalyku. Ar įmanoma šį demoną išguiti iš savo galvos?

- Nepatarčiau bandyti to padaryti.

- Kodėl? – susiraukiau išlaikydama savo balsą vos girdimu.

- Tokiu atveju nebegirdėsiu tavęs.

- Man tinka. – gūžtelėjau.

- Tu nesupranti. Tuomet negalėsiu tavęs apginti. Jei nežinosiu kur esi, tu liksi viena.

Su lyg šiais žodžiais jo balsas dingo, o kambaryje pasirodė Kristen. Norėjau jai vožti ir pabėgti iš čia, bet buvau pilno proto ir supratau, jog toli nepasprukčiau. Visai kaip prieš tai.

- Kaip tu jautiesi? Ar senai nubudai? – tarė nekaltai, o jos balse girdėjosi šioks toks sumišimas. Turbūt baiminosi, kad galėjau nugirsti jų pokalbį. Jų nelaimei – aš ir girdėjau. – Tikiuosi tau viskas gerai? – apsimetinėjo susirūpinusia. Kur jau ne. Manau ji trokštų, kad būčiau pakračiusi kojas. Tuomet prisiminiau dar kai ką. O gal ir ne. Juk jis man sakė, kad rastų mane net jei mirčiau. Po velnių. Tiesiogine šia žodžio prasme. Regis mano mirtis joms neišeitų į naudą.

- Ką tik, o jaučiuosi... Lyg ir gerai? – tariau neužtikrintai. – Tik vis dar nesuvokiu kas vyksta. – suspaudžiau lūpas. Regis apsimetinėti man sekėsi.

- Tau pavojinga iš čia išeiti. Jis gali tave rasti. – čia pasirodė ir Maria.

- Aš suprantu, bet tiesiog... Išsigandau. Nežinau kur mes. Nubudau tamsoje. Jūs man nieko nesakėte. Nesupraskite klaidingai – esu dėkinga, bet vis tiek norėčiau žinoti bent ką nors. – suvaidinau nusiminusią. Na gerai. Kažkiek nusiminusi buvau iš tiesų, bet viršų ėmė pyktis. Mano brolio mergina linki man blogo. O maniau, kad ji gera. Tikėjausi, kad mes tapsime artimos. Jos sunkiai atsiduso ir tarpusavyje susižvalgė.

- Nenorėjome tau to sakyti, nes manėme jog tau tai nerūpės. – prabilo Maria. Kur jau ne. Kaip man tai gali nerūpėti?

- Bet dabar tu saugi. – Kristen uždėjo savo ranką ant manosios. Norėjau ją nusipurtyti bet susilaikiau. – Mes tave apsaugosime. – linktelėjo ir pasilenkusi apkabino. Mane nupurtė šaltas šiurpas. Nenoriu jos prisilietimų.

- Ačiū. – sukuždėjau. – Tik noriu žinoti, ar man bent jau galima pasivaikščioti ten, kur nėra langų ir panašiai. Tai man padėtų nusiraminti. – mielai nusišypsojau. Jos ir vėl susižvalgė.

- Manau būtų geriau, jei nekel...

- Prašau. Man tikrai to reikia. Prisiekiu – nebebandysiu pabėgti. Dabar viską suprantu. Tik su jumis man saugu. – tariau nekaltumo bei dorumo pilnu balsu. Kristen sunkiai atsiduso.

- Bet aš būsiu su tavimi. Sutarta? – uždėjo delną man ant peties. Tankiai palinksėjau. – Maria, per tą laiką pataisyk ko nors UŽKRIMSTI. – paskutinįjį žodį aiškiai pabrėžė ji. Jau nutuokiu kokia to esmė. Jos nori prišerti mane vaistais. Tuomet mano galvoje iškilo dar vienas klausimas. Kitą kartą būtinai jo paklausiu to demono. – Eime? – nusišypsojo perdėtai saldžia šypsenėle.

- Taip. – linktelėjau ir atsistojau nuo lovos. Mums einant iš kambario, Maria kurį laiką ėjo paskui mumis, bet vėliau nusuko kitu koridoriumi. Ir kaip man rasti tą prakeiktą išėjimą?!

Vaikščiojome tylėdamos. Harry į visa tai nesikišo. Manau turi ir savo reikalų. Juk būti demonų valdovo sūnumi turėtų būti ne taip jau paprasta, tiesa?

- Apie ką mąstai? – draugiškai nusišypsojo blondinė.

- Apie šeimą. – sukuždėjau meluodama ir nepakeldama į ją akių. Man nereikia jos apsimetinėjimo. Visiškai nenorėjau su ja kalbėtis.

- O. – teištarė ir toliau ėjome tylėdamos. Staiga užkliuvau už kažkokio metalinio strypo. Tai mano proga.

- Auč... – išlemenau pargriuvusi ir susiėmiau už kojos.

- Kas atsitiko? Ar tau viskas gerai? – prišoko prie manęs.

- Manau susižeidžiau. – išlemenau.

- O Dieve. – užsidengė burną. Jai nematant suspaudžiau strypo galą savo delne. Tikrai nenorėjau to daryti, bet kito pasirinkimo neturėjau.

- Gal gali apžiūrėti? – paprašiau gražiai. Ji linktelėjo galva ir pritūpė šalia. Kaip įmanydama greičiau užsimojau ir strypu trenkiau jai per kaklą. Nespėjusi nei sušukti, ji akimirksniu griuvo ant žemės. Atrodo nejudėjo. Pasilenkiau prie gulinčios merginos, bijodama kad galėjau persistengti. Bet ne. Vos priliečiau jos riešą, pajutau pulsą. Dar vis apsiginklavusi metalo gabalu ėmiau bėgti. Koją iš ties šiek tiek maudė, bet su tiek gyventi buvo galima. Nežinau kiek ilgai klaidžiojau, bet ir vėl girdėjau žingsnius. Negalėjau leistis jų randama. Privalau rasti išėjimą. Bėgau link pirmų pasitaikiusių durų. Nors ir sunkiai, bet jos prasivėrė. Greit užrėmiau jų rankeną kėde ir apsidairiau aplink. Čia buvo langas. Greit pratraukiau užuolaidą. Mano akis apakino skaisti saulės šviesa. Pasitryniau jas ir pažvelgiau pro langą. Manau žinau šią vietą.

- O aš ją tikrai žinau. – pasigirdo sodrus balsas man iš už nugaros. Greit atsisukau ir supratau, kad neapsirikau. Tai buvo Harry.

- Ką tu čia veiki? – tariau išsigandusi bei žengiau žingsnelį atgalios.

- Atėjau tavęs. – nekaltai gūžtelėjo pečiais.

- Bet juk sakei...

- Taip. Bet žinai. – jis užvertė galvą. – Manimi pasitikėti negalima. – atvertė galvą ir į mane žvelgė dvi skaisčiai šviečiančios bei siaubą varančios žalios akys.