Įsileisk mane

-22-

Žinau, kad ilgai nekėliau, tad pasistengiau šią dalį parašyti kiek ilgesnę. Ačiū, kad skaitote ir komentuojate bei žinoma - paspaudžiate vote! Man tai labai svarbu! Myliu jus visas! ;)xx

Stovėjau ir bukai žvelgiau į priešais save stovintį demoną. Apie ką jis kalba? Ko aš nežinau? Kodėl mano biologiniai tėvai būtų norėję, kad jis mane saugotų? O svarbiausia, ką jis turi omenyje sakydamas, jog aš ne žmogus?

- Visus atsakymus gausi tik tuomet, jei liksi su manimi. Prižadu. – tarė rimtai bei linktelėjo galvą. Per mano kūną nubėgo gal milijonas šaltų šiurpuliukų. Kodėl turėčiau juo pasitikėti? Turbūt tai dar vienas šio monstro melas.

- Kodėl turėčiau tau meluoti? Jaučiuosi įsižeidęs.

Taip. Jau mačiau iš jo veido, koks jis „įsižeidęs".

- Nelysk į mano galvą. – sugriežusi dantimis tariau agresyviai. Netikėtai pajutau keistų jėgų antplūdį. Lyg visa mano energija būtų grįžusi ir būčiau galėjusi nuversti kalnus. Priešais mane stovintis garbanius suraukė antakius. Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Kojos viena po kitos pačios mane vedė į priekį. Nežinau kur ėjau, bet buvau įsitikinusi, kad mano galios lyg koks savigynos instinktas vedė mane į išsigelbėjimą.

- Kur tu eini? – išgirdau pasimetusį balsą. Tylėjau nieko jam neatsakydama. – Demetria? – regis jis buvo sumišęs. Numanau, kad šią akimirką tas monstras negalėjo įlysti į mano galvą. Negalėjo skaityti mano minčių. Na – jis nieko daug ir nepraranda. Išties ir pati nelabai suvokiu ką darau. Staiga sustojau. Mano ranka pati pakilo ir išsitiesė priešais mane.

- Nedrįsk! – mano ausis pasiekė kimus bei įsiutęs šūksmas. Nesiklausydama jo, supratau, kad siekiau kažko panašaus į durų rankeną. Patraukiau už jos ir pajutau kaip mano kūną palengvėle apgaubia maloni šiluma. Prasimerkusi šypsojausi, bet tai truko vos akimirką.

- Kur aš? – ištariau pasimetusi, pati sau. Vieta atrodė panaši į arabų haremą. Prisiekiu. Vaizdas buvo lyg iš kokio filmo. Į mane išsigandusios sužiuro gal tuzinas, šviesiais apdarais apsirengusių merginų. Greit perskaičiavau. Taip. Jų buvo lygiai dvylika.

- Harry – kas ji? – prabilo viena jų, pirštu rodydama į mane. Pasisukusi išvydau demono veidą. Jis atrodė kitaip. Pernelyg švelnus bei malonus. Bandydama suvokti tokį jo pokytį – atsitraukiau į šoną. Žvelgiau į jį bei stebėjau šio sukto padaro elgesį.

- Juk sakei, kad tau užteks ir mūsų. – prie mūsų atžingsniavo kita, nuostabios išvaizdos mergina. Taip. Jos visos buvo dangiško grožio. Jei demonas turi jas, man iškyla tas pats senasis klausimas – kam jam AŠ? Jis man turi planų. Taip. Žinau tai. Bet kokie tikrieji jo ketinimai mano atžvilgiu bei ar jie susiję su šiais žmonėmis? Jei taip – kaip?

- Tai Demetria. – nusišypsojo laimingai. Mane tai šiurpino. Prisiekiu. Su juo kažkas ne taip. Kodėl prieš jas jis vaidiną angelą? Jis nežymiai susiraukė vos jo akys susidūrė su manosiomis.

- Tai ji TA mergina? – susidomėjusi pakreipė galvą viena šviesiaplaukių.

- Ji atrodo kitaip nei įsivaizdavau. Daug... – prisimerkusi bandė rasti tinkamus žodžius, bet regis jai nelabai sekėsi. Mačiau nusivylimą jos veide. Regis nepateisinau jų lūkesčių savo išvaizda. – Ji tokia... Paprasta. – ištarė atsidusdama. Žengiau žingsnelį atgalios, bet mano nesėkmei – nugara trenkiausi į sieną. Kur dingo čia prieš tai buvusios durys?!