Įsileisk mane

-17-

Mano kūną gaubė jauki bei maloni šiluma. Ar gali būti, kad tai jau mano galas? Aš mirusi? Keista, nes jausmą įsivaizdavau visai kitokį, o ir Anna pasakojo, jog tai ką patirsiu kai iš mano kūno bus išplėšta siela – neprilygs jokiam mano kada nors patirtam skausmui. Galbūt viltis dar neprarasta? Sunkiai pramerkiau nuvargusias akis, kurios visai nenorėjo manęs klausyti. Kadangi mane gaubė prieblanda, net ir labai norėdama nesugebėjau visko įžvelgti. Na, gal tai geras ženklas? Juk toje vietoje kurioje nubudau mane pirmąjį kartą sučiupus angelams, visuomet spindi ta akinama šviesa, per kurią nieko nematau. Kitaip tariant, nemanau, kad esu danguje. Atsiklojusi užklotą kuriuo buvau apklota, atsargiai atsisėdau ant lovos krašto ar kažko, ką maniau ją esant. Geriau įsiklausius, iš gretimo kambario girdėjosi tylūs balsai. Atsargiai, ant pirštų galų atsistojau ir nutipenau iki praviro durų tarpelio, pro kurį vos ne vos sklido blanki šviesa. Čia, tik židinio apšviestame kambaryje su kažkokiu, man nepažįstamu vaikinu kalbėjosi Anna. Jis atrodė stulbinamai. Nemanau jok kada nors buvau mačiusi gražesnį vaikiną. Ar tai dar vienas angelas? Nors ir mačiau tik kelis jų rūšies, bet šis vaikinas atrodė kitaip. Tamsiai rudos garbanos dengė jo ausis. Vaikino veidas atrodė lyg princo iš pasakų knygos. Nors dėl prasto apšvietimo ir nesugebėjau smulkiau įžvelgti jo veido bruožų, jis mane kaip mat pakerėjo. Pagavusi save ties šiomis mintimis, greit save mintyse subariau. Dabar tikrai ne laikas apie tai galvoti. Norėčiau kaip nors padėti Annai, bet nežinau ar mano pasirodymas tame kambaryje jai padėtų. Nusprendžiau nesikišti į jų pokalbį ir tyliai pasiklausyti. Tai nėra gražu, bet nenorėjau kištis. Negalėjau sau leisti pakišti jai kojos. Manau protingiau palaukti, galbūt ji ką nors peš.

- Prašau Gabrieli. Padėk man. Padėk JAI. Demetria ne tokia kaip kad visi mums piršo. Aš pati mačiau tai savo akimis. Buvau jos mintyse. – kažkodėl stengėsi jį įtikinti. Žinau, kad dabar turiu šansą pabėgti, bet negaliu palikti Annos, taip? Po kol kas ji VIENINTELĖ iš tiesų man linkinti gero. – Ji kitokia. Kaip ir tu. – sukuždėjo uždėdama ranką ant vaikino peties.

- Aš neesu pusiau demonas. – susiraukė tyliai suurgzdamas.

- Bet taip pat ne visiškas angelas. Tu turi ir žmogaus kraujo. Dėl to...

- Puikiai tai žinau. Juk mano išvaizda pati apie tai viską pasako. Būtent dėl to mano plaukai ir yra tamsesni, bei akys ne mėlynos, o rudos. – kalbėjo nudelbdamas galvą žemyn. Regis jam buvo itin skaudi ši tema, nes jis atrodė nusiminęs, kuomet apie tai kalbėjo. Staiga angelo veidas pakilo. – Tave galiu paleisti, bet ją privalau pristatyti arkangelams. Atleisk Anna. Tai mano pareiga. – tarė gailiai. Jis delnu švelniai prilietė mergaitės skruostą. Manau ji jam reiškė labai daug.

- Prašau. Nedaryk to. – jos skruostais riedėjo ašaros. – Ji gali būti ne mūsų pražūtis, bet išsigelbėjimas. Maldauju manęs paklausyti. Juk žinai, kad tau nemeluočiau. – sukuždėjo savo smulkiomis rankomis suimdama jo veidą bei suglausdama abiejų kaktas. Jų tarpusavio ryšįs atrodė toks stiprus, kad man net suspaudė širdį. Aš tai griaunu. Nenoriu jog per mane tas stebuklas nutrūktų.

- Jei ji tokia nuostabi kaip bandai mane įtikinti, tuomet kodėl klausosi už durų lyg kokia šnipė? – sunkiai atsiduso ir man nė nespėjus sureaguoti, durys prasivėrė išduodamos mano buvimo vietą. Išsigandusi bei atšokdama žingsnelį atgalios susvyravau bei vos išsilaikiau ant kojų. Tuomet susigėdusi nuleidau galvą.

- Atleiskite. – ištariau tyliai. – Tiesiog nenorėjau įsiterpti.

- Prieik. – pasigirdo malonus šviesiaplaukės balsas. Nesipriešindama, iš lėto padariau kaip prašoma. – Leisk jam pažvelgti į tavo sielą. Įrodykime jam, kad tu neesi blogis, kokiu tave linkę laikyti didžioji dalis angelų. – padrąsinamai mane pastatė prieš jį. Sunkiai nurijau seiles. Bijojau, kad jis palaikys mane blogiu. Tamsa, kokia norėtų jog tapčiau JIS. Demonas, kuris sujaukė mano gyvenimą ir pavertė jį gyvu pragaru vis dar gyvenant čia, žeėje. Sunkiai iškvėpiau. Tiesiog norėčiau grįžti į savo pakankamai ramų gyvenimą. Kai dar nežinojau jog mano šeima manęs nekenčia ir visais įmanomais būdais stengiasi nužudyti.

- Anna. Aš gavau nurodymus...

Jam nebaigus kalbėti, mergina greit jį nutildė.

- Prašau, pažvelk į jos sielą ir tuomet pasakyk galutinį savo sprendimą. Suteik mums šansą. – kalbėjo gailiai.

- Suteik man leidimą. – po sunkaus atodūsio išgirdau tariant jį. Giliai įkvėpiau bei palinksėjau galvą.

- Suteikiu tau leidimą. – tariau virpėdama iš baimės. Nenorėjau ir vėl visko pamatyti. Nenorėjau prisiminti tų baisių dalykų, kuriuos nesąmoningai padariau savo rankomis. Vos pajutau jo prisilietimą – mane užplūdo prisiminimai. Viską teko išgyventi iš naujo. Šeimos išžudymą, psichiatrinėje patirtą siaubą, kaip išgelbėjau Anna nuo Harry, o svarbiausia – tą košmarišką iliuziją, kurią sukūrė Baltazaras. Niekuomet nepamiršiu jo vardo. Per jį patyriau tai kas baisiausia gali nutikti merginai. Juolab, kad viskas dar vis dabar atrodo lyg tai būtų buvusi realybė, o ne iliuzija skirta mane įskaudinti bei palaužti.

- Prašau liaukis. – sukuždėjau ašaroms imant ristis skruostais. Vos šis baigė – sukniubau ant kelių. Delnais užsidengiau veidą ir tyliai sukūkčiojau. Man gėlė visą kūną. Jaučiausi purvina. Išniekinta. Viską ir vėl išgyvenau iš naujo. Norėjau tiesiog pamiršti, bet buvo per daug sunku.

- Baltazaras gyvulys. Kaip jis... Gal ji ir buvo kalinė, bet... – regis jaunajam vaikinui trūko žodžių pamačius tai, ką man teko patirti. Visai netikėtai pajutau, kaip kažkas mane apglėbė per pečius. Iš ilgų plaukų supratau, jog tai buvo angelas išsaugojęs mano gyvybę. – Bei ji nuoširdžiai dėl tavęs rūpinasi, Anna. Stebėtina, jog tavęs nepaliko likimo valioje bei rizikavo, kad tik išgelbėtų. Tai visiškai nepanašu į demoną, apie kurį mums buvo pasakojama. – jo balsas skambėjo sutrikusiai.

- Juk sakiau tau. Ji ne tokia, kaip mums kišo į galvas. Ji ne pabaisa. – sukuždėjo glostydama man plaukus. – Demetria kovoja su tamsa. Ji pasiryžusi mokytis ir išmėginti viską, kad tik jos neužvaldytų demonas. Mes ketiname atskleisti ir išleisti joje esančią šviesą į paviršių. – jutau kaip mergaitė nusišypsojo. Gabrielis dvejodamas žvelgė į mus abi.

- Manai tai įmanoma? – su šiokiu tokiu smalsumu ištarė jis.

- Su ja įmanoma viskas. – ištarė užtikrintai ir priglaudė mane arčiau savęs. – Prašau – padėk mums.

- Bet ar tu įsitikinusi...

- Taip. Esu pasiruošusi viskam. Ji nekalta dėl to, ką padarė jos tėvai. Tai net įrodo, kad ir demonai nėra visiški beširdžiai.

- Bet ir Aurora buvo ne šventoji. Tu ją pažinojai. Ji visuomet buvo maištininkė. – tarė ir vėl nepatikliai. Mano dėmesį prikaustė Anna.

- Tu... Pažinojai mano tikrąją mamą? – tariau neužtikrintai, pasukdama į ją veidą.

- Taip. Ji buvo nuostabi. Gražiausia iš visų mano kada nors matytų angelų. Geriausia. Ne tik širdimi. Ji buvo tikra kovotoja už teisybę. Nebuvo stipresnių už ją. – kalbėjo susižavėjusi.

- Nepamiršk paminėti jog ji mus išdavė ir pabėgo su demonu. – jau pikčiau kalbėjo čia esantis vaikinas.

- Aš norėčiau viską apie juos žinoti. – sukuždėjau Annai. Ji švelniai paglostė mano skruostą.

- Tam ateis laikas. Greit. Tu viską sužinosi. Dabar galiu pasakyti tik tiek, kad daviau jai priesaiką, jog radusi tave apsaugosiu nuo visko, kas kelia grėsmę. Bent jau tiek kiek leidžia mano jėgos bei sugebėjimai. Net jei tai ir būtų mano mylimiausieji ar tai reikštų mano egzistavimo pabaigą. Prašau Gabrieli. Neversk manęs rinktis tarp draugų ir tarp priesaikos. Pats žinai, kokia svarbi man buvo Aurora.

- Taip. Ji buvo tau lyg motina. – sunkiai atsiduso. – Nors pažinojau ją menkai, bet ji žavėjo ir mane. Žinau, kad ji niekam nenorėjo blogo. Anna, privalau paklausti paskutinįjį kartą. Ar tu tikrai visu tuo įsitikinusi? Pabuvęs jos mintyse pamačiau, kad ji ne tik tamsa, bet kiti... Jų nuomonės pakeisti tau nepavyks. Juk supranti tai, tiesa? Ar tikrai esi pasiruošusi visai rizikai, kuri stovės tavo kelyje?

- Taip. Esu tam pasiruošusi. Taigi, Gabrieli – tu su mumis ar prieš mus?