Įsileisk mane

-16-

- Privalai jį išstumti. Susilpninti jus siejantį ryšį. Kartoti garsiai, kad nori atsikratyti jo balso. Nenori, kad jis tave regėtų. Užsimerk ir ramiai kvėpuodama kartok paskui mane – Tamsa, užleisk vietą šviesai.

- Tamsa, užleisk vietą šviesai. – sukuždėjau tyliai.

- Garsiau. Naudok daugiau jėgos savo balse. – paragino Anna.

- Tamsa, užleisk vietą šviesai. – tariau tvirčiau.

- Stipriau. Galingiau. Kartok tai kol įsitikinsi, kad jis su tavimi nebesusijęs. – tarė ramiu balsu.

- Bet kaip aš tai suprasiu? – atsimerkiau ir sumišusi paklausiau jos.

- Tu tai pajusi. Pasitikėk manimi. O dabar....

- Prisiekiu. Ji lavonas. Nudėsiu tą sparnuotą kalę pačiu baisiausiu būdu, koks tik egzistuoja. Nuplėšiu jos sparnus ir sudeginsiu pragaro liepsnose.

- Tamsa, užleisk vietą šviesai. – stengiausi jo nesiklausyti.

- Jos neišgelbės niekas. Net draugeliai angelai. Jos kraujas bus pralietas.Plikomis rankomis nurausiu jai galvą.

- Tamsa, užleisk vietą šviesai. – tariau agresyviau, siusdama už jo žiaurumą bei tai, kaip jis kalbėjo apie mane išgelbėjusi asmenį.

- Švelniau. – švelnus prisilietimas pasijuto ant mano peties. Sunkiai nurijau seiles ir linktelėjau. Aš galiu. Aš tai sugebėsiu.

- Tamsa, užleisk vietą šviesai. Tamsa, užleisk vietą šviesai. Tamsa...

- Jei ištarsi tai dar bent kartelį, dabar pat...

- TMASA, UŽLEISK VIETĄ ŠVIESAI! – sušukau kiek galėdama. Balsas sklido ne tik iš mano lūpų, bet ir iš širdies. Sunkiai gaudydama orą susmukau ant kelių. Kaip angelas ir sakė, pajutau, kad jo mano galvoje nebebuvo. Man lyg palengvėjo. Galva tapo šviesesnė. Greit pašokau nuo asfalto ir sučiupau merginą už rankų. – Turime iš čia dingti. Ir kuo greičiau. Manau jis čia pasirodys bet kurią akimirką. Ir jis ketina tave nuskriausti. Turime bėgti! – tariau vis dar sunkiau alsuodama nei įprastai. Deja – mergaitė nereagavo nei į mano žodžius nei į mano bandymą ją timptelti už rankos, kad ši sektų paskui mane. Ji buvo lyg transe. Pasisukusi supratau kodėl. Kreivai besišypsodamas iš tamsaus rūko išniro JIS. Vaikinas nedvejodamas žengė link mūsų. Jo klaiki šypsena privertė mane sudrebėti. – Anna. – sukuždėjau sau per petį, bet regis ji vis dar visiškai nereagavo į mano balsą.

- Gali nesistengi. Ji tavęs negirdi. – tarė nusijuokdamas ir sustodamas vos per metrą nuo mūsų. – Man atsibodo tavo žaidimėliai. Būčiau juos dar šiek tiek pakentęs, bet angelai? Tu rimtai Demetria? Eisi su manimi ir nebandysi tam priešintis. Nesitikėjau, kad tie Dievo karveliai taip greit tave ras. Nenorėčiau jog jie sugriautų visus mano planus, kuriuos esu tau paruošęs. – papurtė galvą. – Bet visų pirma – atsikratysiu šia maža jų išdavike. Padarysiu paslaugą ir jiems, ne tik sau. Nors pripažinsiu – ši baltasparnė mane nustebino. Vienetai nusižengia savo taisyklėms. – gūžtelėjęs pečiais nusijuokė šaltu juoku.

- Ne. – tariau užstodama šviesiaplaukę savo kūnu. Stengiausi išlikti stipri ir neparodyti jam, kaip iš tiesų bijojau. Negalėjau šiam monstrui leisti jos nužudyti. Vaikinas keistai besišypsodamas akimirksniu atsidūrė prie manęs. Mūsų veidai beveik lietėsi. Buvo sunku išlikti stipriai ir dar tokiai atrodyti. Žvelgiau tiesiai į šaltas bei tuščias demono akis. Jo ranka pakilo ir šis švelniu judesiu, pirštais perbraukė mano apatinio žandikaulio liniją.

- Man patinka, kai tu tokia. Tai suteikia tau dar daugiau grožio. – sušnibždėjo pasilenkdamas prie mano lūpų. – Bet tai nepadės. – sukuždėjo tiesiai į jas.