Įsileisk mane

-27-

 Labai dėkoju savo skaitytojams už palaikymą. Man tai be galo svarbu. xx

Sustingusi tik dar stipriau apglėbiau rankomis savo nuogą kūną.

- Demetria. Kas atsitiko?

- Jis čia.

- Kaip mane radai? – ištariau nuo baimės virpančiu balsu.

- Kur esi. Pasakyk dabar pat! '- sušuko Harry balsas mano galvoje.

- Nė nenutuokiu. Harry – man baisu. – net mintyse mano balsas virpėjo.

- Tai buvo labai paprasta. Atsekiau paskui tavo energiją. – vien iš jo balso intonacijos supratau, koks jis patenkintas savimi.

- Atverk man savo akis. Dabar pat! – sukomandavo.

- Aš negaliu...

- Pagalvok kas blogiau. Patekti į mano ar mano tėvo rankas?! Galiu patikinti tave, nenori su juo susipažinti!

- Tu kažkokia keista... – įtariai ištarė demonas bei privertė mane į jį atsisukti ir atsimerkti.

- Kaip man tai padaryti?! – sušukau panikuodama. Bijojau Harry ir to, ką jis man paruošęs, bet požeminio pasaulio valdovas... Tai skambėjo dar baisiau ir grėsmingiau.

- Įsivaizduok mane žvelgiant savo akimis. Įsileisk mane. Ir vėl. – jo kimus balsas sukuždėjo viliojančiai.

- Ką tu darai? – demonas privertė mane atsimerkti. – Ar tu su juo bendrauji? – ištarė lyg pasišlykštėjęs.

- Įsileisti tave? To nebus! – sušukau bei pasistengiau labiau susikoncentruoti į savo dabartinę padėtį.

- Nesuprantu apie ką kalbi. – ištariau šaltai. Turiu būti stipri. Nesvarbu kas be nutiktų.

- Ar tikrai? Galiu prisiekti, jog ką tik su kai kuo kalbėjaisi. – prisimerkė bei įtariai žvelgė į mane.

- Demetria! Jei pakliūsi pas mano tėvą – aš nesugebėsiu tavęs iš ten ištraukti! Mąstyk blaiviai! Kaip ir praeitą kartą galėsi mane išspirti iš savo galvos, tik įsileisk mane dabar!

- Tu ir vėl tai darai. – susiraukęs spustelėjo mano pečius. Tyliai suinkščiau nuo jo veiksmo sukelto skausmo. Esu tokioje sumautoje situacijoje ir net neįsivaizduoju kaip elgtis būtų tinkamiausia.

- DEMETRIA! – išgirdusi Harry balsą savo galvoje krūptelėjau.

- Tu tikrai su juo kalbi! – sušuko įsiutęs bei trenkė mane į dušo kabinos sieną, taip priversdamas susmukti ant plytelių. Suinkštusi prikandau apatinę lūpą, o tuomet iš ties įsiutau. Kas jis manosi esąs, kad taip su manimi elgiasi?! Užsimerkusi padariau kaip sakė žaliaakis demonas. Susikaupiau bei giliai įkvėpusi sukuždėjau.

- Įsileidžiu tave. – žodžiams nuskambėjus ne tik mano galvoje bet ir pasklidus iš lūpų, mano akys staiga atsimerkė.

Netikėtai mano kūnas ėmė judėti visiškai prieš mano valią. Vos plaukams pridengus mano krūtis, mano ranka nuo jų atsitraukė, o iš jos ėmė sklisti keista šviesa. Mano burnai prasivėrus iš jos pasigirdo svetimas balsas.

- Regis tau nepasisekė. – mano lūpos išsirietė į kreivą šypsnį, o šviesa kuri sklido nuo mano rankos – šovė tiesiai į tamsiaodį demoną. Šis suriaumojo, bet atakos, mano labui, jam išvengti nepavyko. Prabėgus pro jį greit suskubėjau prie lango. Vos išvydau vaizdą kuris atsivėrė pro jį – mane įtraukė nepaaiškinama, tamsi jėga ir jau už akimirkos stovėjau tamsiame tunelyje. – O mes puiki komanda. – mano lūpos prasiskyrė išleisdamos žodžius, kurių pasakyti visiškai nenorėjau.

- Tu manyje?! – sušukau išsigandusi bei stipriai apglėbiau savo nuogą kūną.

- O čia iš ties malonu. Keista, bet malonu. – mano lūpos ir vėl sujudėjo prieš mano valią.

- Išeik. – ištariau drebančiu balsu. – Dink iš mano kūno! – sušukau iš visų plaučių. Tą pat akimirką iš manęs išgaravo juodi dūmai ir prieš mano akis susiformavęs siluetas greit tapo į asmenį. Asmenį, kuris kaltas dėl visko, kas pastaruoju metu man nutiko.

- Nagi. Nebūk tokia irzli. – nusišypsojo nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. Tik dar stipriau prisispaudžiau rankas bandydama nuslėpti savo nuogą kūną.

- Nežiūrėk į mane. – sukuždėjau drebančiu balsu.

- Bet kodėl? Tu tikrai labai graži. – ištarė lėtai artėdamas link manęs.

- Nesiartink! – sušukau pasitraukdama mažą žingsnelį atgalios. Jo rankai išsitiesus – susitraukiau bei stipriai sumerkiau akis. Tai ką pajutau, buvo švelnus prisilietimas prie mano skruosto, o vėliau – kažkas šilto nusileido ant mano pečių bei apgaubė visą mano kūną.

- Nesijaudink. Galbūt aš ir demonas, bet jei jau noriu tave prisijaukinti, tikrai nežaisiu tokiais purvinais žaidimėliais. Nebent pati to norėtum. – kilstelėjo antakius. Greit papurčiau galvą pastebėdama mano kūną supantį ilgą apsiaustą. Staiga jis sučiupo mane į savo glėbį bei suspaudė jame lyg niekad stipriai. – Buvai taip arti pražūties. – sukuždėjo ir galiu prisiekti, jo balsas skambėjo susijaudinęs. Dėl manęs.

- Ko jam reikia iš manęs? To paties ko ir tau? Mano galios? – ištariau jam į krūtinę. Net keista, kad jo artumas mane šią akimirką ramino.

- Šito ir pats aiškiai nežinau, bet esu įsitikinęs, kad viskas susiję su manimi. – sumurmėjo glostydamas mano plaukus. Tiesą pasakius – netikėjau nei vienu jo pasakytu žodžiu. Man nesaugu su Harry. Turiu kuo greičiau grįžti... Ne tai būtų savižudybė. Man reikia pasprukti iš čia bei susirasti savo angelus. Turiu juos įspėti, jog apartamentuose kuriuose mane buvo palikę – nesaugu! Pabandžiusi atsitraukti nuo demono, supratau esanti didelėje bėdoje.

- Tikiuosi jie susitik Paimoną ir šis juos pribaigs. Pats nebūčiau atsisakęs šio malonumo, bet tokį nereikšmingą darbą galiu palikti ir jam. – išsišiepė kreivai.

- Aš neleisiu tam įvykti! – iš visų turėtų jėgų atsistūmiau nuo Harry taip ištrūkdama iš jo rankų.

- Ir ką tu padarysi? – prisimerkęs žengė artyn manęs. – Kai esi tokia bejėgė, manai galėsi nuo manęs pasprukti? – sustojęs taip arti jog jutau jo kvėpavimą sau į veidą, vaikinas žvelgė į mane grėsmingu žvilgsniu.

- Tu manęs nesulaikysi. Ankščiau ar vėliau...

- Vėliau gali ir nebeprireikti. Manai jie ilgai truks grįžti ir rasti ten mano tėvo pakaliką? Jų laukia tik vienas, susidūrus akis į akį su Paimonu, ir tai yra mirtis.

Staiga mano kelius pakirto supratimas, kad jis sako tiesą. Jų nebuvo visą dieną tad dabar... Ne. Ne, ne, NE! Negaliu taip galvoti! Suplojusi delnais sau per skruostus atsistojau bei ryžtingai pažvelgiau į Harry.

- Išgelbėk juos. – pareikalavau.

- Tu turbūt juokauji? – garsiai nusijuokė. Man papurčius galvą bei nenuleidžiant nuo jo ryžto kupinų akių, demonas nežymiai susiraukė, o jo žvilgsnis prisipildė susidomėjimo. – Ir kas man iš to? Mažiausiai man reikia tų dviejų musių slampinėjančių aplink, kurie tik blaško tavo dėmesį nuo to, kas iš ties svarbu.

- Žinau jog gailėsiuosi, bet ko tu iš manęs nori už tai, kad jie būtų išgelbėti?

- Atlik ritualą.

- Harry – žemiškesnių dalykų. – ištariau šaltu balsu. Šiam kreivai nusišypsojus, vaikinas prisimerkė bei susimąstė.

- Savaitės. – ištarė jo lūpas paliekant dar vienai šelmiškai šypsenėlei.

- Savaitės? – pakartojau jo žodžius, bandydama suprasti ką tai reiškia.

- Turi praleisti savaitę su manimi požeminiame pasaulyje, tik su tokia sąlyga išgelbėsiu tavo taip iš mylėtuosius baltasparnius.