Įsileisk mane

-18-

Vaikinas vos akimirkai žvilgtelėjo į Anna, o tuomet jo tamsios akys susmigo į mane. Jis pakreipė galvą ir lyg nesugebėdamas apsispręsti, bandė manyje rasti atsakymą. Kiekvienas mano kūne esantis raumenėlis įsitempė iš įtampos bei baimės.

- Ar bijai? – sukuždėjo kreipdamasis į mane. Iš pradžių pasimečiau dėl šio jo klausimo, kadangi jo tikrai nesitikėjau, bet tuomet susiėmiau ir atsakydama nežymiai linktelėjau galvą.

- O jūs? – nedrąsiai pažvelgiau iš pradžių į vieną, o vėliau – į kitą.

- Būtų kvaila nebijoti, esant tokioje situacijoje. Nuo saviškių kaip nors apsiginti dar sugebėtume, bet tas demonas... Jis stipresnis, nei maniau. Mūsų galios neprilygsta jojo. – kalbėjo suraukęs antakius.

- Tuomet aš jus apginsiu nuo Harry. – tariau užtikrintai. Vaikinas nepatikliai prisimerkęs pažvelgė į mane dar įdėmesniu žvilgsniu. Lyg būtų bandęs mane permatyti kiaurai. Ne – labiau, lyg būtų bandęs pamatyti pačius slapčiausius mano sielos kampelius.

- Net jei tai kainuotų tau gyvybę? – surimtėjo dar labiau. Man nereikėjo nei galvoti norint jam atsakyti į šį klausimą.

- Taip. – tariau ryžtingai.

- Manau ji jau tai įrodė. Juk matei, ką ji padarė dėl manęs. – įsiterpė Anna.

- Taip. – linktelėjo užmerkęs akis. – Bet tai nereiškia, kad ji sugebės mus apginti. – ištarė susimąstydamas.

- Nagi, Gabrieli. Juk supranti, kad tai labai svarbu ir ne tik dėl mano kadaise duoto pažado. Demetria gali būti raktas į pats žinai ką. – sukuždėjo tyliai, bet man pavyko tai išgirsti. Raktas? Mano širdis ėmė plakti greitesniu ritmu. Nejau ir ji nori mane kam nors panaudoti? Ne.. Ji angelas. Net jei ji ir norėtų pasinaudoti mano vadinamosiomis galiomis, viskas manau būtų nukreiptą į siekius geriems tikslams įvykdyti. Anna man nemeluotų. Ji manęs nebandytų nuskriausti, tiesa?

- Regis vis dėl to man nebuvo lemta pritapti kaip stipriai to būčiau benorėjęs. – sunkiai atsiduso, bei liūdnai nusijuokė. Kiek nedrąsiai žengiau link jo. Nežinojau, kaip vaikinas sureaguos į mano prisilietimą, bet vis tiek pabandžiau. Uždėjau savo delną ant jo peties. Norėjau jį paguosti. Nuraminti.

- Yra tokių, kuriems tiesiog lemta išsiskirti. – šiltai nusišypsojau jam. Jaunuolis pakėlė į mane akis ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo maloni šypsena sušildė mano širdį.

- Ačiū. – sukuždėjo, o savo delną pakėlė ir pirštais švelniai perbėgo per mano skruostą. – Turbūt tu tikrai ypatinga. – tarė tyliai, vis dar nepaleisdamas mano žvilgsnio. Nežinau kodėl, bet mano širdis daužėsi lyg pašėlusi. Jaučiausi lyg paskendusi jo akių gelmėje. Saldaus bei viliojančio šokolado jūroje. Jos raminamai hipnotizavo, sukeldamos man keistą jausmą, kurio lyg šiol dar nebuvau patyrusi. Bet negalėjau nepastebėti ir nepasitikėjimo jo akyse. Manau prireiks laiko, kad jam įrodyčiau jog esu verta jų aukos. Padarysiu viską, kad tik manęs nepasiglemžtų tamsa.

- Demetria? Gabrieli? – šį keistą mūsų sulipimą nutraukė Anna. Greit atšokau nuo vaikino. Jo ranka nuslydo nuo mano skruosto. Šio akyse iš kart išvydau ilgesį. Manau tai jutau ir aš. Mano širdis maldavo, kad jis ir vėl mane švelniai priliestų. Bei niekuomet nepaleistų.

- Mums reikia skubėti. – paskubomis ištarė jis ir lyg supratęs ką jaučiu – paėmė mano ranką, bei ėmė vestis paskui save. Kas tai per jausmas, kurį jaučiu šiam angelui? Jis verčia mane būti sumišusia. Ir nujaučiu, kad tai tikrai nėra gerai. Dar niekuomet per savo gyvenimą šitaip nesijaučiau.