Įsileisk mane

-15-

Būnant čia iš ties patyriau pačius bjauriausius pojūčius, kokius tik buvo galima patirti. Gyvenau lyg pačiame baisiausių savo košmarų. Norėjau mirti. Čia ir dabar. O dar ir tas aižus balsas skambantis mano galvoje. Jis man rėkia, kad aš monstras. Kodėl? Juk aš ne tokia, taip? Sunku, kai nesugebi nieko prisiminti. O galbūt jis sako tiesą? Gal tai mano vidinis balsas, kuris bando man priminti apie tai, kas buvau? Tai – kas esu.

Po ilgų mąstymų šiąnakt nusprendžiau pabėgti. Žinau, kad atėjo Klaros eilė gultis su tuo tironu į jo guolį, tad turiu progą. Mūsų palapinė nėra labai akylai saugoma. Kadangi jų akimis moterys per daug bailios ir per silpnų charakterių, jog bandytų pasprukti. Na – tik ne aš. Padarysiu viską, kad ištrūkčiau. Tai vienintelis dalykas už kurio laikausi. Jei ne pabėgimas, manau jau senai būčiau išprotėjusi. Dar blogiau – nusižudžiusi. Jis manęs daugiau nei piršteliu neprilies. Neleisiu tam menkystai prie manęs artintis. Jis daugiau nepaniekins mano kūno. Sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į savo drebančias rankas. Jaučiuosi tokia... Purvina. Išniekinta. Stebiuosi kaip su tuo susitvarko kitos. O ypatingai – Klara. Keista. Ji man kažką priminė. Na – ne tiesiogiai. Tiesiog jaučiau, kad ji panaši į kažką, ką turėčiau pažinoti. Nujaučiau ne tik tai. Viduje kirbėjo jausmas, kad negaliu ja pasitikėti. Gal ji ir bando su manimi susidraugauti ar panašiai, bet kažkodėl vidinis balsas sako ja nepasikliauti. Ir ne. Tai ne tas pats balsas, kuris vadina mane monstru. Imu manyti, kad vis dėl to kraustausi iš proto. Viskas ima atrodyti taip netikra ir suvaidinta. Lyg kas nors mane kankintų. Vos garbanė buvo išvesta, o likusios sumigo – ėmiausi savo pabėgimo plano. Apsigaubiau užklotu ir apsimečiau, kad turiu nusilengvinti. Jie net nelydėjo manęs iki krūmų. Nejau tie vyrai tikrai mano, kad nei viena niekuomet nemėgins iš čia pasprukti? Sunku tuo patikėti. Apklotą užmečiau ant krūmų, lyg norėdama prisidengti. Iš tiesų jo paskirtis buvo visai kitokia. Vos supratau, kad manęs nemato – pagal žemę išsliuogiau kiek įmanydama greičiau. Tikėjausi, kad turiu bent kelias minutes. Kai supratau, kad atsidūriau pakankamai toli – atsistojusi ėmiau bėgti. Staiga visai netoli pasigirdo vyriški balsai. Jie suprato. Greičiaunei tobūčiau norėjusi. Tankiai besidaužančia širdimi lėkiau tamsiu mišku. Tuomet mano ausis pasiekė skausmo perkreipti klyksmai. Netikėtai mane apgaubė juodas rūkas. Visai toks pat, nuo kurio bėgau tą dieną, kai čia paklivau.

- Įsileisk mane.

Išgirdau tą patį, keistai raminantį, žemą vaikino balsą.

- Ne. – sukuždėjau nujausdama, kad negaliu jam pasiduoti ir tankiai papurčiau galvą. Vėl bėgau. Palengva rūkas sklaidėsi. Bet vyriški balsai ir vėl pasigirdo netoliese. Kodėl tai vyksta? Ką aš padariau, kad to nusipelniau? Staiga privalėjau sustoti. Dar žingsnis ir būčiau nugarmėjusi į prarają. Greit pasukau galvą atgal, o čia jau stovėjo jie. Ir ne vieni. Su savo šunimis buvo ir tas pabaisa.

- Nejau manei, kad pabėgsi? – tarė agresyviu balsu ir nedvejodamas žengė link manęs.

- Nesiartink, kitaip nušoksiu! – suklykiau. Jis sustojo ir nužvelgė mane paniekinančiu žvilgsniu.

- Nagi. Padaryk tai. – staiga jo balsas pasikeitė. Jis tapo aukštas ir erzinantis. Visai kaip tas, kuris man kartojo jog esu monstras. Priėjau prie paties kraštelio ir pažvelgiau žemyn. – Jei nešoksi, aš tave parsitemsiu atgal. Ir kankinsiu tave taip, kaip to dar nedariau nei vienai. – nusijuokė pašaipiai. Sunkiai nurijau seiles ir jau ruošiausi šokti, bet man kai kas sutrukdė. Balsas. Švelnus bei raminantis balsas maldavo manęs, kad to nedaryčiau. Staiga viskas sustingo. Niekas net nebepajudėjo. Sutrikusi dairiausi aplink. Vos mirktelėjus atsidūriau lauke, pilname įvairiaspalvių gėlių. Kas čia įvyko? Jaučiausi tokia pasimetusi... Staiga vaizdas ėmė lietis. Man darėsi silpna...

- Demetria!! Nubusk! – jutau kaip kažkas mane stipriai purtė. Greit pašokau ir giliai įtraukiau oro. Lyg būčiau nekvėpavusi porą metų. Išsigandusi apsidairiau aplink. Priešais mane stovėjo Anna, o netoliese gulėjo nesąmoningas Baltazaro kūnas. – Tau viskas gerai! Ačiū Dievui! – nusijuokė su palengvėjimu ir stipriai mane apkabino. Sunkiai alsavau į šviesiaplaukės petį. Imu suvokti, kad viskas ką jutau tebuvo iliuzija, bet vis tiek...

- Tai buvo taip tikra... – sukuždėjau, o mano skruostais ėmė riedėti ašaros. Rankomis apsivijau mėlynakės juosmenį. Visas kūnas drebėjo nuo išgąsčio bei pasišlykštėjimo. Tai atrodė taip tikroviška. Prisimenu kiekvieną smulkmeną. Niekuomet nepamiršiu to išgyvento siaubo.

- Viskas gerai. Tu saugi. – ramino mane. – O dabar – turime paskubėti. Kai jis nubus – bus įsiutęs. Turime pasislėpti. – mergina timptelėjo mane už rankos. Nedrąsiai atsistojau ir leidausi jos vedama. – Geriau užsimerk. – sušnibždėjo. Iš karto taip ir padariau. Pajutau keistą jausmą. Bet jis truko labai neilgą laiką. – Gali atsimerkti. – tarė švelniai. Vos išvydau aplinką, nedaug trūko jog išsižiočiau.

- Kaip mes čia atsidūrėme? – tariau tikrai sutrikusi.

- Mano sparnų pagalba. O dabar – eime. Turime rasti saugią slaptavietę, kas tikrai nebus lengva.

Linktelėjau ir užsivožiau kapišoną. Buvo keista matyti merginą apsirengusią įprastais žmonių drabužiais kokius vilkėjau ir aš aš, o ne tais įstabiais baltais, aukso raštais padabintais drabužiais. Ji atrodė kaip eilinė paauglė. Džiaugiausi, kad ji su mumis paėmė ir mano kuprinę, kurią dabar nešiau ant pečių. Taip turėsime didesnę galimybę išgyventi mano pasaulyje.

- Tai susidėjai su angelu?

Harry balsas skambėjo lygšis būtų nuobodžiavęs.

- Dink iš mano galvos. – tariau piktai.

- Žinai – jai tai baigsis mirtimi. Jei ne nuo mano, tai nuo jos padermės rankos. Ji nepakluso. Nusižengė. Angelai labai gerbia įstatymus ir gyvena vien jais. Jie nepasiduoda jokioms emocijoms. Vos jie jus ras – blondinei galas.

- Liaukis. – sušnypščiau nenorėdama girdėti jo kandžių bei nemalonių žodžių .

- Neleisk jam tavęs išprovokuoti. Pasistenk išlikti rami ir neleisk plėstis savo tamsai. Užleisk vietą šviesai. – ramiai kalbėjo Anna, žvelgdama į mane savo dedelėmis, gėrio pilnomis akimis.

- Bet kaip man tai padaryti? – tariau beviltiškai.

- Kai tik susirasime saugią vietą – aš tave pamokysiu. – nusišypsojo raminančiai. Būnant su ja jaučiausi labiau atsipalaidavusi. Lyg iš ties tikėčiau, jog man dar yra vilties išsigelbėti iš viso šio mėšlo kuriame baigiu paskęsti.

- Aš ją nudėsiu tai prakeiktai kalei nespėjus to padaryti. – rūsčiai kalbėjo demonas. Regis jis tikrai įsiuto.

- O aš tau to neleisiu. – tariau giežtu tonu mintyse. Jis nelaimės. Aš nepasiduosiu kas benutiktų. Nenusileisiu tamsai. Ji manęs nepasiglemš.

- Dar pažiūrėsime. – nusijuokė pašaipiai.

- Ar yra koks nors būdas jį iškrapštyti man iš galvos? – suinkščiau sustodama ir stipriai sumerkdama akis.

- Taip. – švelniai tarė šviesiaplaukė. - Manau, kad taip. – po sekundėlės pasitaisė.

- Ir koks gi? – tariau vilties kupinu balsu. Buvau pasirįžusi bet kam, kad tik jis dingtų iš mano galvos. Net jei ir trumpam laikui. Norėjau juo atsikratyti bent trumpam. Privalau nuojo pailsėti. Kitaip tikrai nebeištversiu.