Įsileisk mane

-28-

Šokiruota tokio jo pasiūlymo nesugebėjau iš karto atsakyti.

- Laikas tiksi. Tik tak, tik tak...

- Gerai! Tik paskubėk! – sušukau stipriai sumerkdama akių vokus bei suvokdama, kaip vėliau to gailėsiuosi.

- Regis ką tik sudarei sandorį su šėtonu. – išsiviepė patenkintas, o jo rankos apsivijo aplink mano pečius. Jau kitą akimirką stovėjome ištaigingame kambaryje, kuris buvo apšviestas blankios šviesos. – Pailsėk. Neužilgo grįšiu. Mums bus taip smagu. – nusišypsojo neperprantama šypsena ir išgaravęs juodu dūmu ore – pranyko. Stipriau susisiautusi apsiaustą, susmukau ant kelių bei susigūžusi tyliai pravirkau. Jaučiuosi beviltiška. Bejėgė. Kas man iš visų šitų galių jei net nesugebu tinkamai jomis pasinaudoti? Kam man jos jei neįstengiu apginti man brangių asmenų? Norėjau verkti net pasikūkčiodama nors ir žinojau, kad tai nieko neišspręs. Kodėl esu tokia silpna? Tokia nestabili. Nekenčiu savęs už tai. Susisiautusi dar stipriau mano nuogą kūną dengiantį apsiaustą bei susiriečiau į kamuoliuką.

- Atrodai apgailėtinai. – ištarė kiek pasišlykštėjęs balsas.

- Man nerūpi. – sukuždėjau ir taip žinodama kas su manimi kalbėjo. Harry mylimiausias šunelis jau prisistatė manęs prižiūrėti. Manau Kasandra iš ties manęs nekenčia nors tiesą pasakius, tai man visiškai nerūpėjo. Taip pat kaip ir ji. Ji man visiškai neįdomi. Nenoriu su ja turėti jokių reikalų lygiai taip pat kaip ir su Harry.

- Apsirenk šitai. – išgirdau kai ji numetė kažką ant lovos. – Ir patarčiau tai padaryti greit. Nebent nori intymiai paišdykauti su princu. – prunkštelėjo pašaipiai. Man iš siaubo pramerkus akis, kambaryje jau buvau viena. Iš dalies ji sakė tiesą. Man tikrai reikia apsirengti. Be drabužių jaučiuosi pernelyg pažeidžiama, nors jis jau ir taip matė mane nuogą. Vis dėl to mintis apie Harry išprovokavimą pačios nenoru, man nebuvo priimtina. Atsistojusi nuėjau prie lovos. Ant jos buvo numesta juoda, šilkinė suknelė ant petnešėlių. Šiek tiek suabejojusi apsivilkau rūbą. Beveik nuo pat mano kairiosios šlaunies viršaus ir iki pat žemės, suknelė turėjo didelį iškirpimą kursi vertė mane justis pusiau nuoga nepaisant jos ilgio. Sunkiai atsidususi susisupau atgal į apsiaustą bei nors ir išsekusi, ėmiau trypčioti iš kampo į kampą. Man buvo taip neramu. O jei Harry pavėlavo? Kas tuomet? Bijojau apie tai pagalvoti. Neištverčiau jei netekčiau Annos bei Gabrielio. Ypatingai Gabrielio. Tai ką jaučiu tam angelui yra nepaprasta ir aš tiesiog mirštu viduje žinodama, kad negaliu jam niekuo padėti.

- Jei taip daug apie jį galvosi, galiu ir persigalvoti. Mielai jį nudėčiau. – išsiviepė lyg iš niekur pasirodęs Harry.

- Kaip jie ir kur randasi? Ar jiems viskas gerai? Tavo tėvo pasiuntinys jų nesužeidė? – apipyliau klausimais, nerimastingai besidaužant mano širdžiai.

- Jie saugūs. Tavo pusangelis primigtinai reikalavo jog pasakyčiau kur esi. Būtum mačiusi jo išraišką kai pasakiau jog nusprendei šiek tiek laiko praleisti su manimi. Tai iš ties pakėlė man nuotaiką. – nusišypsojo plačiai, lyg mažas vaikas suvalgęs patį gardžiausią saldainį ir dabar prisiminęs koks jo buvo nuostabus skonis.

- Kur jie? – ištariau žengdama artyn jo, persmelkdama jį aštriu it ietis žvilgsniu.

- Man patinka kai tu tokia. Tau tai tinka labiau nei angelo priedanga. – ištarė geidulingai bei pirštais perbraukė mano skruostą. – O ir juoda atskleidžia tikrąjį tavo grožį. – jo akys nuslydo mano kūnu. Šiek tiek nerangiai nuo jo atsitraukiau. Nė nepajutau kaip apsiaustas nuslydo nuo mano pečių, tad dabar mikliai jį pasitaisiau. Dar vis tokiu pat susidomėjimo bei geidulio pilnu žvilgsniu žiūrėdamas į mane jis nežymiai nusišypsojo.