[Ne]Tobuli

❸⓿

Adrijana

Sukinėjau šaukštelį arbatos puodelyje ir nevalingai kramsnojau lūpą. Nebuvau pratusi savo jausmų laikyti viduje, tačiau šioje situacijoje vargu ar buvo protinga su kuo nors apie tai kalbėtis. Visgi... kai Kim trečią kartą paklausė, kokia musė man įkando, neišlaikiau ir atsidususi ėmiau ją prisaikdinti, kad jokiu būdu nepasakos to Endriu, kad ir ką dabar pasakyčiau.

- Vaje, tai turbūt tikrai bus labai rimta.

Ji susidėjo rankas priešais save ir susidomėjusi palinko į priekį.

- Na? – paragino, kai baigusi savo ceremoniją vis dar tylėjau. – Kas pastaruoju metu su tavimi dedasi?

Eilinį kartą pavarčiau akis ir vėl suskimbčiojau šaukšteliu į puodelį.

- Gerai, gerai... Tiesiog, neperspausk visko gerai? Kol kas aš viską kontroliuoju, tik... man turbūt reikia patarimo.

Dabar jau Kimberlės antakiai susimetė į vieną brūkšnį. Daugiau mergina manęs neberagino ir laukė, kol pratęsiu tai, ką pati pradėjau.

- Manau, kad pamažu klimpstu į vieną bėdą, - pradėjau atsargiai. – Ir tos bėdos vardas Darijus.

- O Dieve, taip ir sakiau.... Ką jis padarė?

- Kodėl kai pradedu šnekėti apie jį, jūs su Endriu iš karto galvojate, kad jis ką nors padarė? – susiraukiau. – Tiesa ta, kad jis tikrai nieko nepadarė. Manau, kad čia tik aš pati kalta ir prisigalvoju to, ko net nėra...

- Ne, ne, ne, - tuoj pat papurtė galvą. – Tu esi linkusi ieškoti problemos savyje taip kitus pateisindama, bet nebandyk dabar to daryti. Klok man viską iš eilės ir aš pasistengsiu viską nešališkai įvertinti.

Nepatikliai į ją įsispoksojau. Nemaniau, kad Kim Darijaus atžvilgiu galėjo įstengti būti nešališka. Man tik užtekdavo paminėti jo vardą ir ji jau žiūrėdavo kreivai. Nepaisant draugės priešiškumo mano įnamiui, nusprendžiau jai viską iškloti, nes man tikrai reikėjo pasikalbėti. Šios situacijos tikrai negalėjau papasakoti Violetai, nes ši be abejonės neįstengtų nulaikyti liežuvio ir kokiu nors būdu visiems viską išpliurptų, tad turėjau pasikliauti susiraukusia Kim fizionomija.

- Manau, jis man pradeda patikti... – tarstelėjau atsargiai. – Tikrai to nenorėjau, bet pati save pričiumpu, kai pradedu apie jį galvoti.

- O ne... Jis negali tau patikti. Jis sumautas elitinis. Juk sakiau tau, kad jis tenori tavimi pasinaudoti. Turi jį nedelsdama išspirti iš savo buto. Turbūt bando tave sužavėti, kad tik leistum ilgiau pas save pagyventi... Jau padėjai jam pakankamai, metas jo nusikratyti.

Kim balsas skambėjo nepaprastai ryžtingai, tarsi ji būtų pasirengusi dabar pat keliauti į mano butą, supakuoti visus Darijaus daiktus ir palikti juos lauke prie laiptinės. O taip. Neabejojau, kad ta mintis jai patiktų.

- Jis visai nesistengė manęs sužavėti... Tiesiog taip gavosi, - truktelėjau pečiais. - Jis vis dar kartais būna tikras šiknius, bet daug dažniau pasirodo visai mielas.

- Ne. Tuoj pat liaukis apie jį taip galvoti. Negali išsilydyti vien nuo jo kelių šypsenėlių.

- Aš ir nesilydau, - šiek tiek pyktelėjau. – Tik... aš prie jo pripratau, tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks. Man netgi smagu kartais su juo žiūrėti filmus ir valgyti vakarienę....

Kimberlė ir vėl garsiai sudejavo visai nepritardama tam, ką pasakiau. Dar labiau paaštrindama situaciją, papasakojau ir apie nutikusį bučinį. Nors ir vaizdavau, kad tai nieko nereiškė, tačiau be abejonės neįstengiau nustoti apie tai galvoti. Suvokiau, kad tai buvo kvaila, tačiau nieko dėl to negalėjau padaryti.