[Ne]Tobuli

❹

Darijus

Lėtai peiliu pjausčiau kepsnį ir akies krašteliu stebėjau kraštinį valgyklos staliuką. Prie jo sėdėjo dvi merginos ir vaikinas, visi gyvai kalbėjosi beveik pamiršę maistą. Tačiau mane labiau domino smulkutė mergina su raudonu kaspinu plaukuose, juoda suknute ir raudonomis pėdkelnėmis. Jos švietė net iš tolo, nes buvo kojas ištempusi iš po stalo.

Įsimečiau kąsnį į burną ir kumštelėjau šalia sėdinčiam Robertui.

- Žinot kas ta mergina? – mostelėjau galva merginos pusėn.

Robertas su Metu žvilgtelėjo į staliuką. Robis tik truktelėjo pečiais ir toliau dorojo savo pietus, o Metas pažiūrėjęs kiek įdėmiau įsispoksojo į mane.

- Kuri iš tų rudaplaukių? – pasiteiravo.

- Ta su raudonu kaspinu.

- Ari? Juk drauge lankom filosofiją. A, ir dar šokius... O praeitais metais psichologijos pagrindus. Nejau niekada jos nepastebėjai? Visada šurmuliuoja kažkur šalia. O ko taip staiga ja susidomėjai? – paklausė prisimerkęs.

- A, tiesiog anądien susidūrėme ant laiptų ir sugadinau jos darbą... Pasirodė kažkur matyta, bet negalėjau prisiminti, - truktelėjau pečiais.

- Žinoma, kur čia prisiminsi, kai Veronika užkariavus visą tavo dėmesį, - nusijuokė Robertas, - manau tau reikėtų įvairovės. O ta nykštukė visai daili, - pastebėjo nenuleisdamas akių nuo merginos.

- Ji ne tavo nosiai, Robertai, - nusijuokė Metas.

- Kodėl ne?

- Tiesiog su ja būtų per daug vargo. Tokių merginų kaip ji nelabai nukabinsi su savo sportine mašina ir keliomis dovanėlėmis. Be to, tavo skonis – lengvai prieinamos.

Robis tik nusivaipė ir pakeitė temą. Gerai, kad neprasitariau, jog man reikia pasikalbėti su ta mergina. Vakar pagautas ūpo, o ir nenoro važiuoti namo, važinėjausi po miestą... Ir savo nuostabai ieškojau tų kvailų spalvotų stikliukų. Kažkuo ta mergina nuo laiptų mane sužavėjo ir neišmečiau jos iš galvos visą popietę, tad jaučiausi nekaip sugadinęs jos... kažką, nelabai žiūrėjau kas ten buvo.

Taigi, ji buvo Ari ir mes kartu lankėme filosofiją. Ir šokius. Bandžiau atgaminti smulkutę šokančia merginą ir tas tamsiai pilkas akis. Juk tas akis tikrai turėjau prisiminti. Tada staiga iškilo atokiau šokančios merginos prisiminimas. Žinoma, atsiskyrusi šokėja. Koks sutapimas, kad tada ji buvo patraukusi mano dėmesį.

- Nagi, išsiblaškėli, keliaujam, - kažkuris iš vaikinų trinktelėjo man per petį. – mūsų laukia aukštoji matematika, žmogau.

Nusijuokiau ir pakilau. Palikau pusiau nesuvalgytus savo pietus ir nusekiau paskui draugus.

*

Taip ranka spaudžiau telefoną, kad net girdėjau, kaip jis sutraškėjo. Klausiausi įkyraus Veronikos balso aiškinančio man mūsų šio vakaro planus. Norėjau mesti telefoną į sieną. Nejau ji nematė, kaip mane erzino, kai ji viską nuspręsdavo ir už mane? Arba ji tiesiog apsimetė, kad to nepastebi, nes žinojo, kad nepaprieštarausiu.

- ... tada nuvažiuosime į tą jaukią kavinukę ir nusipirksime cukruotų spurgyčių, juk jos tau taip patinka, bei karamelinės kavos išsinešimui. Namuose turiu kelis neblogus filmus, galėsime ramiai įsitaisę mano kambaryje pažiūrėti. O galbūt ir dar ką nors nuveikti, juk supranti ką turiu omenyje, - sumurkė į telefoną.