[Ne]Tobuli

③③

Darijus

Spoksojau į ant stalo stovintį kavos puodelį. Viskas klostėsi kažkaip ne taip. Vis dar niršau ant Roberto, bet taip pat šiek tiek pykau ir ant Ari. Supratau, kad greičiausiai stipriai prisidirbau ir geriausiu atveju, kuriam laikui būsiu nušalintas nuo paskaitų, bet tikrai tikėjausi daug žadančio pokalbio su Adriana. O ji tik mane apibarė, sutvarkė sumušimus ir ... apsidžiaugė, kad po savaitės išsikraustau. O aš kaip tikras mulkis, tikėjausi, kad ji galbūt dėl to paprieštaraus, ar kaip kitaip išreikš bent nedidelį nusivylimą. Kaip stipriai klydau.

Šį rytą ta rusvaplaukė mergaičiukė prižadino mane šeštą ryto! Nesustodama ėmė kažką aiškinti, ko mano apsimiegojęs protas negalėjo suprasti. Tik po kurio laiko galiausiai suvokiau, kad jai kilo kažkokia absurdiška mintis dėl šiandieninio mano apsilankymo pas dekanę. Ji vis kalbėjo ir kalbėjo, ir laukė mano pritarimo. Supratau tik tiek, kad jai reikės Kimberlės pagalbos, tad nepaliovė klausinėti ar sutinku. Galiausiai, norėdamas, kad ji paliktų mane ramybėje, sutikau su viskuo, ką ji besakė. Tada Ari barškėdama nuskubėjo pas Kim.

Gerdamas kavą bandžiau prisiminti su kuo sutikau. Buvau tikras, kad tai kažkaip susiję su mano rankomis. Dėbtelėjau į savo dešinę ranką. Nubrozdinimai atrodė geriau nei vakar, bet vis dar buvo kaip reikiant ištinę. Tikrai niekas nepatikėtų, jeigu leptelčiau, kad šitaip ranką susidirbau prieš savaitę... O dekanė tikrai nebuvo kvaila. Nenorėjau net pagalvoti kas nutiktų, jei būčiau išmestas... Trūksta tiek nedaug iki baigimo, o jei negausiu diplomo, netrukus galėsiu atsisveikinti ir su darbu, nes į mano vietą tikrai atsirastų kas nors su didesnėmis perspektyvomis.

Kol klaidžiojau po savo nelaimingus apmąstymus, išgirdau bruzdesį laiptinėje, kuris po kelių sekundžių persikėlė į koridorių. Galiausiai į virtuvę vėl įsiveržė Ari už rankos besitempdama Kimberlę, kuri atrodė it ką tik išversta iš lovos. Mergina plačiai nusižiovavo, o prie krūtinės, tarsi minkštą pagalvę, spaudė kvadratinį krepšį.

- Ar galėtum dar kartą viską pakartoti? - paklausė ji Ari. - Neprisimenu nieko, išskyrus tą dalį, jog turiu eiti su tavimi. O... ir tu čia, - pasakė pamačiusi, kad kiurksau prie stalo.

- Taip... kažkodėl, - truktelėjau pečiu.

Adriana garsiai atsiduso ir užvertė galvą.

- Jūs čia, nes man kilo stulbinanti mintis, - pareiškė. - Vos atsibudus planas iš karto švystelėjo prieš akis! Ir manau, kad tai tikrai suveiks. Padarysiu dar kavos.

Kimberlė taip pat sudribo prie stalo, o Ari ėmė pilti vandenį į arbatinį. Aš vis dar nieko nesupratau, tačiau antras kavos puodelis man tikrai nepamaišys, atsižvelgiant į tai, kad ko gero turėsiu reikalų su abejomis merginomis. Kad ir kokie jie būtų.

- Aš norėčiau ir sumuštinio, - pasakė Kimberlė padėdama savo nešulį priešais save. - Galbūt tada pagaliau pradėsiu suprasti, kodėl aš čia.

- Nagi, žmonės... Tiek to, - galiausiai numojo ranka.

Stebėjau nuo šaldytuvo prie spintelės lakstančią Ari ir nesuvokiau iš kur pas ją tokiu metu kunkuliavo tiek daug energijos. Keista mergiotė.

- Gerai, klausykitės abu, nes daugiau tikrai to nebekartosiu. Vos atsibudusi prisiminiau mūsų su Kim praėjusių metų helovyno vakarėlį. Buvome pasirengusios raganomis. Bet ne tomis seksualiomis raganaitėmis, o tikromis baidyklėmis - didelės nosys, karpos ant smakro, suglebusi raukšlėta oda...

Kim sukryžiavo ant stalo rankas ir pasidėjo ant jų galvą.

- Gerai, prisimenu tą vakarėlį, - suburbėjo mergina. - Bet kaip tai susiję su tuo, kad dabar turiu sėdėti tavo virtuvėje?