[Ne]Tobuli

❶❻

Darijus

Čia kažkas buvo keisto. Tačiau niekaip negalėjau suprasti kas. Praėjo jau beveik savaitė po mano pokalbio su Ari kieme. Savo nuostabai turiu pripažinti, kad taip nieko ir nesiėmiau, jog Endrių išmestų iš darbo. Žinoma, tai bandžiau aiškinti tuo, kad Robertas nesutiko paaiškinti tų muštynių priežasties, o iš jo žvilgsnio tikrai supratau, kad jis puikiai žinojo už ką gavo, tad pamindamas visas draugiškumo taisykles, palikau jo bėdas spręsti pačiam. Nenorėjau prisipažinti, kad man į širdį įstrigo tos mergaičiukės nekaltų akių svaidomi žaibai. Ji atrodė toks jausmų kratinys... Kartais pikta ir ryžtinga, o kitą akimirką jau išsigandus ar pasimetus. Nejučia ji manyje pažadino kažkokius keistus jausmus, keista, tačiau panorau ja pasirūpinti. Troškau, kad tas išgąstingas žvilgsnis dingtų iš akių ir pradingtų rūpesčio raukšlė susimetusi tarp antakių. Dėl visko kalta ta jos išvaizda - didelės akys, rausvos lūpos ir papurę plaukai, tarsi koks nekaltas angelėlis, velniai griebtų.

- Nagi, Darijau, kraustaisi iš proto, - suburbėjau po nosimi ir pasirąžiau kėdėje.

Tamsiame kambaryje šviesą skleidė tik kompiuterio ekranas. Junginėjau vieną svetainę po kitos neturėdamas konkretaus tikslo. Keista, tačiau nenorėjau niekur eiti ar pulti užsiiminėti kokia nors naudinga veikla. Mintyse nusišaipiau iš savęs, lyg kada nors veikčiau ką nors naudinga. Susiraukiau. Mano gyvenimas buvo bevertis. Nejau tik dabar tai supratau? Vienintelis mano užsiėmimas buvo pasilinksminimai su draugais. O ar kada nors nuveikiau ką nors, kas būtų naudinga ir teiktų man malonumo? Turbūt ne. Na, nebent kai buvau kokių penkerių ir padėdavau Lulu virtuvėje. Tada jausdavausi laimingu vaiku, kuriam būdavo leidžiama užsiiminėti suaugusiųjų darbais. Vajė... Minkyti tešlą man atrodydavo linksma...

Nusigriebiau vieną vadovėlį ir atsiverčiau dabar besimokomą temą. Žvilgsnis slydo tekstu ir informacija užtvindė mintis. Štai ką aš sugebėjau: perprasti, sisteminti, įsisavinti. Aš gebėjau mokytis. Bet tikrai per mažai tam skyriau dėmesio, galbūt dabar metas tai pakeisti. Užtenka save apgaudinėti...

Po valandos nusileidau į virtuvę ir užtikau Lulu besisukiojančia tarp puodų, niūniuojančią kvailą melodiją sklindančią iš televizoriaus.

- Geroji ponia, ar priimsite mane į savo valdas? – paklausiau iškilmingu balsu ir atsisėdau ant baro kėdės.

- O, štai ir sūnus palaidūnas, - šyptelėjo.

- Terši savo protą muilo operomis?

- Taip, o kas daugiau belieka vargšei ir visų pamirštai Lulu?

Prunkštelėjau ir prisitraukiau dubenį. Ant pjaustymo lentos gulėjo išrikiuoti pomidorai, paprikos ir puokštelė petražolių. Išsirinkau didelį peilį ir ėmiausi pjaustyti pomidorų. Lulu nustebusi kilstelėjo antakius.

- Taip, taip, žinau ką galvoji, - atsidusau, - aš tiesiog per daug prisiskaičiau apie projektų valdymą ir mano protas panoro poilsio.

- Ak, ar tik nepersitempei, - pašiepė ir toliau nusisukusi pjaustė griežinėliais mėsą.

- Nesišaipyk, truputi aprūdijau, bet po truputį įsivažiuosiu.

- Mano galva, tu visada buvai aprūdijęs.

- Gal, tačiau lašelis geros alyvos ir vėl turėčiau pradėti puikiai veikti.

Lulu vėl keistai dėbtelėjo į mane pro petį.

- Kas darosi, vaikine? – paklausė jau rimtu tonu.

- O kad aš pats žinočiau, Lulu, - atsidusau.