[Ne]Tobuli

②⑦

Adrijana

Grįžau namo nusiteikusi linksmai. Savaitė pralėkė akimirksniu, daugelis darbų buvo padaryti suplanuotu laiku, pagaliau buvo galima atsikvėpti nuo paskaitų, o darbe kaip niekada sekėsi puikiai. Tikėjausi namie aptikti Darijų ir priminti, kad jis man pažadėjo nupirkti maišą cemento, kurio jau laukiu. Mano molinis reljefas artėjo prie užbaigimo, ne veltui visus vakarus, kai netekdavo dirbti restorane, paskirdavau būtent šiai užduočiai.

Įsiveržiau į virtuvę tikėdamasi prie stalo išvysti Darijų, tačiau jo čia nebuvo. Už tad išvydau vazoje pamerktą rožę. Milžiniškas geltonas žiedas švietė tarsi saulė. Ar Darijus ją man nupirko? Širdis džiugiai suspurdėjo, tačiau greit suskubau ją nuraminti. Nebuvo jokios progos dėl ko jis man galėtų dovanoti gėlių. Ir tai būtų labai keista. Gal jis ją nupirko kokiai nors merginai su kuria išsiruošė į pasimatymą ir tik laikinai ją čia pamerkė..?

- Net nenumaniau, kad turi tokių gerbėjų, kurie palikinėja gėlių prie durų, - netikėtai išgirdau balsą už nugaros, kuris privertė krūptelėti.

Išsigandusi atsisukau į ką tik iš vonios išėjusį Darijų. Plaukai drėgni, marškinėliai netvarkingai užtempti ant plačių pečių, ryškėjo kelios vandens dėmelės, nes užsivilko juos gerai nenusišluostęs, džinsų saga taip pat nebuvo užsegta ir matėsi pilkų trumpikių kraštas.

- Ką? – gurktelėjau gerai nesusigaudydama.

- Tavo gerbėjai palikinėja gėles prie durų, - lėtai pakartojo susiraukdamas.- nežinojau kur ją dėti, tad pamerkiau čia..

Nukreipiau žvilgsnį į stalą, netikėta dovana nebeatrodė tokia miela ir visas pirminis entuziazmas išgaravo. Tik dabar pamačiau į vazą atremtą kortelę. Ją neabejotinai perskaitė ir Darijus, mat kortelė nebuvo įdėta į vokelį. Lengvai atpažinau rašyseną, kuri sukėlė ne itin geras emocijas. „Mano nepasiekiamajai, kurią tikiuosi vieną dieną pasiekti. Samuelis".

- O Dieve, - sumurmėjau greitai suplėšydama kortelę.

Apsisukusi pastebėjau, kad Darijaus abu antakiai šoktelėjo į viršų ir kuriam laikui pakibo vidury kaktos.

- Ne gerbėjas?

Papurčiau galvą ir sumečiau skiauteles į šiukšlinę. Mintyse nusišaipiau iš savęs, kad buvo šovusi mintis, jog ji nuo Darijaus. Tikrai kvaila. Pasirėmiau klubu į spintelę ir vėl sužiurau į nekaltą gėlę, kuri dabar asocijavosi su nemalonia persona. Buvo prabėgę beveik du mėnesiai kai paskutinį kartą mačiau Samuelį, tad tikėjausi, kad šį kartą jis tikrai atsitraukė. Negalėjau suprastai, kaip po vienintelio pasimatymo, jis taip stipriai manęs įsitvėrė. Maniau, gražiai jam paaiškinau, jog nebus jokių kitų pasimatymų ir nuoširdžiai trokštu, kad jis paliktų mane ramybėje.

- Jis neapsakomai nepakenčiamas įkyruolis, kurio neįstengiu nusikratyti, - pasiskundžiau.

Darijus priėjo šiek tiek arčiau ir taip pat pasirėmė į spintelę, dabar atrodė truputį susirūpinęs.

- Ar tai rimta? – paklausė, - turiu omeny tai, jog jis nepalieka tavęs ramybėje ir siuntinėja gėles?

- Nežinau, maniau kad ilgainiui tai liausis, bet praėjo jau tikrai nemažai laiko, o Samuelis, vos spėju jį pamiršti, vėl paskelbia apie save. Juk vieną dieną jam turėtų nusibosti, ar ne? – sužiurau į jį viltingai.

- Neišmanau apie persekiojimus, bet ar neturėtum dėl to kreiptis į policiją?

Kim man taip pat buvo davusi šį patarimą, o Endrių, žinoma, pasiūlė savo gąsdinančias paslaugas. Deja, jis niekada neužtiko Samuelio, jog galėtų įvykdyti savo ketinimus.