[Ne]Tobuli

①①

Darijus

Tai buvo didinga. Nežinau kaip ir kodėl, tačiau tą akimirką jaučiausi tarsi būčiau vienui vienas, kažkur skraidantis beorėj erdvėje nuo visų atitolęs. Tik pamanyk, meteorų lietus. Niekada nemaniau, kad galėčiau susižavėti tokiu reginiu, tačiau jis mane pakerėjo. Neerzino netgi šalia besiglaustanti Veronika.

- Nori? - kumštelėjo Metas.

Žvilgtelėjau į ištiestą alaus butelį. Atsisakiau. Užteko man jau ir anos išvykos kai vartojau alkoholį, o dar pridėkime Veronika ir gaunasi prastas derinys. Stengiausi tiesiog mėgautis draugų kompanija ir bandžiau sukaupti jėgas artėjančiam karui su tėvais. O jis neišvengiamai artėjo ir neįstengiau nustoti apie tai galvoti. Kiekvieną kartą su jais susidūrus buvo jausti vis kylanti įtampa ir galiausiai vieną dieną ji tikrai sprogs. Jei dabar nuspręsčiau mesti Veroniką, tėvas garantuotai kaip nors apkartintų man gyvenimą. Nežinau kaip, tačiau jis pakankamai išradingas, o aš nenorėjau rizikuoti.

- Aliooo, Žemė kviečia Darijų, - užstaugė Robertas į ausį.

- Kas? - paklausiau atsiraukdamas nuo jo, - prispjaudei man į ausį...

- Sor, žmogau, - žagtelėjo, spėjau, kad jis išgėrė šio to stipriau negu alus.

- Pasakyk, kad miegosi su manim,- išsišiepė.

- Ne.

- Naaa, nejaugi negali pasidalinti palapine su draugu?

- Ne, nes tu siaubingai knarki, ypač, kai būni išgėręs, be to, reikėjo pačiam pasirūpinti palapine.

- Teisingai, - prisidėjo ir Metas, - ir aš jau pirmas užsirezervavau vietą Darijaus palapinėj.

Išgėręs Robertas kartais būna visai juokingas, kai nesistengia visos panoms palįsti po sijonu. Dabar jis visaip stengėsi papirkti Metą, kad šis sutiktų užleisti jam savo vietą. Ženklais parodžiau, kad jam blogai baigsis, jei sutiks.

Nežinia kiek laiko tęsėsi tas meteorų lietus, nes kai išsisklaidė tas magiškas apžavėjimas, visą dėmesį pasiglemžė draugai. Miegoti nuslinkome apie antrą nakties ir tik todėl, kad dėstytojas neapsikentė mūsų garsių šnekų prie laužo ir privertė sulįsti į palapines.

Rytas nebuvo sunkus, nors oras per naktį šiek tiek ir apniuko, po dangų plaukiojo apsunkę pilki debesys ir vėsokas vėjas kandžiojo odą. Diuranas su savo studentais prie nedidukės ugnies virė įtartiną marmalą, kurį pavadino koše, ji jau buvo dedama į dubenėlius ir visiems dalinama. Veronika atsisakė ragauti to įtartino maisto ir išsitraukė kažkokius keistos spalvos dietinius paplotėlius. Aš tuo metu paprašiau dar vienos porcijos košės, nes, po galais, ji nebuvo tokia jau bloga.

Mūsų nedidukė ekskursija jau buvo baigta ir visi pakavosi daiktus. Iki vakaro turėjome sugrįžti namo. Žinoma, kaip visada, atsirado tokių lėtapėdžių ir visai grupei teko autobuse laukti kelių, niekaip nesusiruošiančių studentų. Kai pajudėjome namo buvo jau beveik pietūs. Įpusėjus kelionę prasidėjo nemaža liūtis. Bus pats laikas pratintis prie jų, kai jau įpusėjęs ruduo. Dėl barbenančio lietaus visus apėmė mieguistos nuotaikos, tad beveik visi snaudė savo vietose.

Plūduriavau viename iš savo tų neryškių sapnu, kai mane pažadino nedidukas sukrėtimas. Autobusas keistai susimėtė, dar laiku spėjau įsitverti sėdynės atlošo, ir trūkčiojamai sustojo. Visi staiga sušurmuliavo ir ėmė žvalgytis per langus bandydami suprasti kas čia nutiko.

- Ramiai, ramiai, - pasigirdo Diurano balsas, jis keliavo per autobusą ir ragino visus ramiai sėdėti savo vietose, - įvyko nedidukė avarija, tad prašysiu jūsų išlikti ramiai ir šiek tiek kantrybės.