[Ne]Tobuli

③①

Darijus

Neįtikėtina, tačiau tas nuomojamas kambarys vis dar buvo laisvas. Numeriu, kuris buvo nurodytas skelbime, paskambinau tik po trijų dienų, nes Ari jau du kartus paklausė apie jį ir daugiau nebesugalvojau kaip išsisukti. Susiraukęs svarsčiau, kad ten turbūt tikra skylė, jei niekas jo dar neužėmė. Su kažkokiu Benu susitariau, kad ateisiu jo apžiūrėti po paskaitų.

Pastarosiomis dienomis su Adrijana beveik nesimačiau. Rytais išskubėdavau jai dar neprabudus, nes bent kelioms valandoms turėdavau nulėkti iki darbo. Vakarais taip pat užsidirbdavau iki vėlumos, o kai grįždavau, mergina jau būdavo įsikūrusi savo kambaryje ir nosies laukan nebekišdavo. Dėl to buvau šiek tiek nusivylęs. Dažniausiai susitikdavome tik universitete, tačiau šalia visada būdavo Violeta su Metu. Nepaisant to, ji vis tiek nutaikydavo progą manęs pakamantinėti apie tą nelemtą kambarį...

Vėlavau į ekonomikos paskaitą. Skubiu žingsniu skuodžiau per vidinį universiteto kiemą. Buvau užsigalvojęs, tad ne iš karto išgirdau kažkieno balsus. Tik kai moteriškas balsas garsiai kažką šūktelėjo, o vyriškas – gižiai nusijuokė, susivokiau, kad abu balsai man buvo pažįstami. Automatiškai sulėtinau žingsnį ir patraukiau prie vidinio kiemo aikštelės, kurią studentai buvo praminę rūkomuoju. Sunkiai įsisąmoninau tai, ką pamačiau, mano žingsniai dar labiau sulėtėjo, jau įstengiau girdėti nerišlų jų pokalbį.

Adrijana buvo įsprausta tarp pastato sienos ir kažkokių krūmokšnių, augančių vazonuose. Atrodė, kad mergina tuo sulįs į pastatą, bandydama išvengti kažkokio stuobrio grabinėjimų, kuris prie jos atrodė tarsi spinta. Blogiausia buvo tai, kad kuo puikiausiai suvokiau, kad tai buvo Robertas. Neprisiminiau, kada paskutinį kartą su juo kalbėjausi ir štai jis čia... lenda prie mano Ari.

- ... nagi, turėtume užbaigti, tai ką pradėjome, - vapėjo Robertas bandydamas ją apkabinti per liemenį ir prisitraukti arčiau.

- Aš rėksiu! – šūktelėjo piktai ir tvojo mažais kumštukais jam į krūtinę bandydama nustumti.

Toks pasipriešinimas Robertą tik prajuokino.

- Bet juk per tą išvyką miške mums buvo smagu, ar ne?

Prisilenkęs Robertas ėmė bandyti ją pabučiuoti. Ari jam kažkur įspyrė, nes vaikinas krūptelėjęs truputį atsitraukė, bet jau kitą akimirką sugriebęs ją už kaklo stipriai bloškė ją į sieną. Apakintas akimirksniu plykstelėjusio įnirčio, mečiausi į priekį.

- Tuoj pat ją paleisk, - sugriaudėjo piktas mano balsas.

Tvirtai įsikirtau pirštais Robertui į petį ir plėšte atplėšiau jį nuo Adrijanos. Draugas buvo panašaus ūgio kaip aš, tačiau kur kas stambesnis, visgi, jėgos pakako, kad išjudinčiau jį iš vietos.

- Oo, Darijau, - truputį nustebo Robertas, regis, nepastebėjo, koks įtūžęs buvau. – Aš čia šiek tiek užsiėmęs, žmogau, - išsiviepė ir vėl ištiesė ranką į merginą.

Žengtelėjau priešais Ari ir šį kartą aš įsirėmęs rankomis jam į krūtinę, visai nešvelniai stumtelėjau atgal. Robertas susvirduliavo atbulomis, o kai nusijuokė, į veidą tvokstelėjo alkoholio kvapas.

- Žmogau, kas per velnias? – susiraukė.

Per petį greitai žvilgtelėjau į Ari. Ši stovėjo beveik prisiplojusi man prie nugaros ir spoksojo išplėtusi akis.

- Eik į vidų, - pasakiau tyliai.

Žengiau į priekį taip padarydamas vietos, kad mergina galėtų išsmukti laukan iš nepatogaus kampo. Lengviau atsidusau, kai ji nieko nelaukusi taip ir padarė. O tada vėl visą dėmesį sutelkiau į Robertą. Dabar ir jis į mane spoksojo nebe taip draugiškai.