[Ne]Tobuli

❷ ⓿

Adrijana

Kitos dienos rytą sėdėjau pas Kimberlę ir gurkšnojau arbatą prieš išeinant į paskaitas. Svarsčiau kaip jai pranešti apie tai, kad pas mane atsirado įnamis, kuris šiuo metu buvo išėjęs į pakartotinį darbo pokalbį. Negalėjau to nuslėpti, nes anksčiau ar vėliau (o greičiausiai anksčiau) būtų pamatę Darijų prie mano buto durų. Šiaip stebėjausi, kad dar nepastebėjo.

- Žinai, turiu tau kai ką pasakyti, bet norėčiau, kad neišpūstum šio reikalo.

Kim įtariai mane nužvelgė.

- Nieko negaliu pažadėt. Jau prisivirei košės?

- Kodėl tu iš karto galvoji blogiausią? – prunkštelėjau, - Ne, nevisai. Žiūrint kaip pažiūrėsi į šią situaciją.

- Nagi nagi, tai kokia ta situacija?

Kramsnojau apatinę lūpą nežinodama kaip viską pradėti.

- Na, yra žmogus, kuriam dabar labai sunkus laikas. Jis susipyko su šeima, buvo išvarytas iš namų ir neturi kur apsistoti. Draugų, kurie galėtų pagelbėti taip pat nėra, tad aš tam žmogui kaip ir pasiūliau laikinai apsistoti pas mane, kol susiras kur gyventi.

- Gerai... Vertinu tavo norą padėti. Bet kas tas žmogus? Nes akivaizdžiai nenori pasakyti vardo.

- Tai Darijus, - atsakiau vos girdimai.

Apglėbiau delnais puodelį ir nugėriau didelį gurkšnį. Iš Kim išraiškos supratau, kad ji nelabai patikėjo tuo ką pasakiau. Toliau besislėpdama už puodelio stebėjau, kaip draugės išraiška iš nepatiklios pasikeitė į pasibaisėjusią.

- Tas Darijus? Tu juokauji? Pasakyk, kad juokauji, - pasakė beveik ramiu balsu, kas nieko gero nežadėjo.

- Ne, - tyliai cyptelėjau.

- Tu turbūt iš proto išsikraustei! - šūktelėjo taip, kad suskambėjo visi namai. – Tu leidai tam... TAM apsistoti savo bute? Ką tu sau galvojai taip besielgdama?

- Juk prašiau neišpūsti šio reikalo, - piktai burbtelėjau, - Jam tereikia šiek tiek pagalbos, nieko tokio jei padėsiu. Be to, negalime nekreipti dėmesio į tai, kad jis nieko nesiėmė dėl Endrių muštynių... Nejau dabar mane sušaudysi dėl to?

- Tavo poelgis velniškai kvailas. Jis priklauso elitiniams, o mūsų istorija su jais nėra pati geriausia.

Atsidusau ir nusprendžiau papasakoti visą istoriją nuo pat penktadienio vakaro, kai parsitempiau nesąmoningą Darijų namo. Mačiau kaip Kim vis norėjo įsiterpti ir pažerti man dar daugiau moralų, tačiau nesileidau pertraukiama ir pasakojau toliau. Galiausiai baigusi mostelėjau rankomis leisdama jai pasireikšti.

- Negaliu patikėti, kad visą tai pražiopsojau. Negali leisti Darijui pasilikti pas tave. Juk negalėjai pamiršti koks kiaulė yra Robertas, o jie draugai... Nesuprantu kaip tau iš viso šovė mintis jam padėti.

- Darijus nėra Robertas. Be to, aš puikiai mačiau koks Darijus buvo sugniuždytas, negalėjau tiesiog taip nusisukti. Aš jau įsitikinau, kad jis nėra toks blogas kaip manėme.

- Jis naudojasi tavim, - pareiškė piktai, - pamatė, kokia esi atlapaširdė ir naudojasi tuo, pamirksėjo nuskriaustom akim ir tu, žinoma, suminkštėjai. Iš to ką papasakojai, jau ir taip per daug padėjai, mano nuomone jis nė to nebuvo vertas. Jis elitinis ir yra iš tos niekšų gaujos, tu negali...

- Prašau, liaukis, - pertraukiau, - mes tiesiog priklijavom jam etiketę, jo nepažinodami. Taip, Robertas, Veronika ir jos tos kelios draugės tikrai yra puikūs blogio egzemplioriai, bet nemanau, kad nei Metas, nei Darijus tokie kaip jie. Štai Violeta bendrauja su Metu, tikrai perspėjau dėl jo, praėjo nemažai laiko, o jis jos neįskaudino ir niekaip kitaip nepakenkė. Todėl manau, kad neverta dabar Darijų taip juodint.