[Ne]Tobuli

①⑤

Darijus

Galva plyšo iš skausmo. Išgėriau dvi aspirino tabletes ir priguliau ant lovos. Jaučiau kaip tvinkčiojo smilkiniai, užsimerkiau ir laukiau kol pradės veikti vaistai. Viduje taip kunkuliavau iš pykčio, jog maniau sprogsiantis. Norėjau trenkti durimis ir išeiti visam laikui, tačiau man nebuvo būdingas impulsyvumas. O gal bent kartą reikėjo pamiršti taisykles ir nusižengti viskam? Kad ir kokie barniai vykdavo tarp manęs ir tėvų, jie vis tiek buvo tikri, kad čia pasiliksiu ir vienokiu ar kitokiu būdu būsiu jų marionetė. Tačiau jie vis arčiau artėjo prie to taško, kai man bus visiškai nusispjauti ant jų. Ir pagaliau supras, kad liko vieni. Netgi jei tai reikštų, kad prarasiu viską.

Atsikėliau ir nusprendžiau atsigaivinti po šiltu dušu. Galvos skausmas po truputį rimo ir tapo labiau pakenčiamas. Užtrukau kur kas ilgiau nei paprastai, leidau sau pasimėgauti maloniomis vandens čiurkšlėmis, o ir galvos skausmas beveik visai nuslopo.

Išėjęs iš vonios nusigriebiau telefoną ir susiradau Meto vardą.

- Taip? – atsiliepė.

- Reikia prasiblaškymo.

- Už pusvalandžio prie „Rojalio"? – iš karto pasiūlė.

- Puiku.

Numečiau telefoną ant lovos ir nuėjau ieškoti švarių drabužių.

„Rojalis" buvo vienas iš prabangiausių ir geriausių klubų mieste. Galbūt man to ir reikėjo. Paskęsti muzikos ir žmonių triukšme, išgerti kelis šotus ir atsijungti nuo išorinio pasaulio. Vos įėjus į klubą prie mūsų prisijungė ir Robertas, nežinia iš kur atsiradęs. Bet nereikėjo labai stebėtis, juk kur linksmybės, ten ir jis.

Dailios, tačiau jau gerokai apgirtusios merginos, sukiojosi aplinkui, pašokdinau kelias be jokio sąžinės graužimo. Klube nesivaržiau šokio, čia būdavo tiek žmonių, kad vargu ar kas kreipdavo dėmesį į žingsnius, kartais užtekdavo tiesiog linguoti. Nustebau, kai netikėtai pritaikiau kelis per paskaitą išmoktus žingsnelius. Merginos dar labiau krito po kojomis, tačiau vis tik nė viena nesugebėjo patraukti dėmesio. Jei čia mane pamatytų Veronika, tikrai gyvas neišeičiau. Bet argi aš paskutiniu metu nesielgiau taip, kad sulaukčiau kuo daugiau jos nepasitenkinimo? Pasiunčiau visus velniop ir išlenkiau dar vieną stikliuką deginančio skysčio.

Laikrodžio rodyklės jau rodė gerokai po trečios valandos, nusprendžiau, kad metas vilktis namo, nes visgi dar laukė penktadienio rytas ir kelios nuobodžios paskaitos. Metą suradau nesunkiai, o Robertas vėl buvo dingęs. Metas pasisiūlė pavėžėti namo, kadangi buvo išgėrės tik vieną butelį alaus.

Linguojant prie mašinos dėmesį patraukė kažkoks triukšmas. Buvo nesunku pastebėti dvi figūras prie klubo kampo ir jos tikrai neatrodė draugiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu. Muštynės. Žinoma, tai buvo įprastas dalykas klubuose, tiksliau už jo sienų, nes viduje niekas nedrįsdavo aiškintis santykių, kad nebūtų išmesti visam laikui. Nekreipdamas per didelio dėmesio traukiau toliau link mašinos, tačiau Metas nuskubėjo prie vaikinų kažką šaukdamas.

Abu vaikinai buvo stambūs, tik vienam gerokai nesisekė, nes vis būdavo patiestas ant žemės iš kelių smūgių. Nieko nesuprasdamas spoksojau, kaip Metas bando atplėšti vaikiną nuo gulinčiojo, kad tas nesulauktų dar vieno spyrio į šoną.

- Darijau, po velnių! – užriko ant manęs Metas.

Susiraukęs nuėjau jam padėti, nes Metui akivaizdžiai nesisekė išlaikyti dičkio ramiai. Tik priėjęs arčiau supratau, kad nuo žemės pakilti bandė Robertas. Akyse kaip mat prašviesėjo.