[Ne]Tobuli

❶❹

Adrijana

Sukinėjausi prieš veidrodį ir vis persirenginėjau palaidines, nežinau ko ieškojau, nes kiekviena palaidine prie juodų džinsų atrodė tobulai. Šiandien atrodė man sunki diena, nes po savaitės pagaliau išlįsiu iš savo buto. Žinojau, kad jau su tuo susitaikiau ir vėl galėjau sugrįžti į senas vėžias. Neleisiu, kad mane kas nors išmuštų iš ritmo. Vienos savaitės visiškai pakako atotrūkio. Turėjo pakakti.

Apsistojau ties smėlio spalvos palaidine pusantrinėmis rankovėmis, man puikiai tiko solidi ovalios formos iškirptė buvo šiek tiek paraukta po krūtine ir medžiaga lengvomis bangomis krito iki klubų. Gal šis pasirinkimas ir nebuvo man įprastas, nes dažniausiai rinkdavausi ryškių spalvų drabužius, kurie traukdavo akį ir atspindėdavo mano gyvybingą sielą. Tačiau dabar ji troško likti niekeno nepastebėta. Maniau, kad kurį laiką galiu sau tai leisti, juk niekas manęs nevertė virsti senąja Ari.

Pasiėmusi skaistalus šiek tiek parausvinau skruostus, nes atrodžiau per daug išblyškusi, tušu vos vos paryškinau blakstienas ir parausvinau lūpas. Atrodžiau daugmaž gerai. Užsimečiau striukę ir išėjau laukan, kur žinojau, manęs jau laukė Kim.

Darijus

Sėdėjau auditorijos gale ir rašikliu baksnojau į bloknotą. Staiga ranka sustingo, nes žvilgsniu pastebėjau smulkią figūrėlę, kurią iš karto atpažinau. Kiekvienas mano kūno raumuo įsitempė ir niekaip negalėjau sau paaiškinti tokios savo reakcijos. Mergina atsisėdo priekyje, kaip jai ir įprasta, tačiau šįkart pasirinko auditorijos pakraštį, o ne vidurį. Dabar galėjau ją stebėti iš profilio. Aš elgiausi kvailai. Ne tik dabar, bet ir ištisą savaitę. Iš pradžių net pats nepastebėjau, kad kiekvieną dieną perbėgdavau žvilgsniu žmonių minią ieškodamas jos, o neradęs susinervindavau. Kai supratau tai bedarąs, iškeikiau save visais žodžiais dėl tokio idiotiško savo elgesio. Ir tai buvo netgi per silpnas žodis apibūdinant save.

Ari greitai pasiruošė paskaitai, stebėjau, kaip daugelis studentų praeidami pro šalį stabtelėdavo ir sveikindavosi su ja. Regis, ji tikrai buvo visų mėgstama, o aš anksčiau jos net nepastebėdavau, kol nesusidūrėme ant laiptų. Ji šypsojosi ir linkčiojo, truktelėdavo pečiais ar mostelėdavo ranka. Tas jai buvo įprasta, tą jau žinojau, bet kažkas jos veido išraiškoje buvo pasikeitę. Ji atsisuko, kažkam ją pašaukus iš nugaros. Ir tada tai pastebėjau. Tokios tamsios ir liūdnos akys, jų nenušviesdavo lūpose pražydusi šypsena, o ir ta greitai ištirpdavo vos pašnekovui nusisukus. Iš karto atpažinau kaukę. Galbūt dėl to, kad pats dažnai būdavau priverstas tokią užsidėti...

Pajutau kaip šalia klestelėjo Metas ir greitai nukreipiau žvilgsnį nuo Ari.

- Varonika tavęs ieško kaip pasiutus, - pranešė.

- Ne naujiena, - burbtelėjau.

- O štai ir mano raudonplaukė, - atsiduso Metas mane nustebindamas.

- Ką? – kilstelėjau antakį.

- Juk pameni, pasakojau apie ją...

- Ak, daugiau nei keli pasimatymai?

- Taip, - išdidžiai pareiškė.

- Kuri tiksliai? – paklausiau nužvelgdamas merginas, čia pastebėjau bent penkias raudonplaukės.

- Ta kuri atsisėdo prie Ari, tos smulkios rudaplaukės dešinėje...

- Aš žinau, kuri yra Ari, - piktai iškošiau pro dantis nustebindamas ir Metą, ir save.