[Ne]Tobuli

❽

Adrijana

Endriu su Kim bandė mane įtikinti, kad šiandien galiu neiti į paskaitas. Beveik susigundžiau ta mintimi, tačiau nežinia kokiomis pastangomis atsispyriau pagundoms ir susiruošiau į universitetą. Išeidama iš namų išgirdau kaip apačioje trinkteli durys.

- Endriu, - šūktelėjau besileisdama laiptais.

Jis laukė pravėręs laukujes duris. Prisimerkęs nužvelgė mano juodus džinsus, ryškiai mėlyną palaidinę, prie jos buvo priderinti sportbačiai ir plaukų lankelis.

- Tu pamišusi dėl derinimo ar ne?

- Reikia atrodyti tvarkingai, - kyštelėjau liežuvį išeidama lauk.

- Stebiuosi, kad dar nesuradai mėlyno tvarsčio, - šyptelėjo atsekdamas iš paskos.

Įsikibau jam į parankę ir neskubėdami žingsniavome universiteto link.

- Jeigu leistum, galėčiau pertvarkyti ir tavo garderobą, - mano veidą papuošė angeliška šypsenėlė ir spindinčios akys su klapsinčiomis blakstienomis.

- Nee, ačiū, bet ne, - susiraukė.

- Galima pagalvoti, kad aš rengiuosi siaubingai, jei nenori mano pagalbos, - pasistengiau atrodyti įsižeidusi.

- Galima pagalvoti, kad tai aš rengiuosi siaubingai, jei nori man padėti, - atsikirto.

Vaizdžiai nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų

- Rengiesi normaliai.

- Ak, normaliai?

- Taip, bet ne pakankamai gerai, kad atkreiptum merginų dėmesį. Nesakau, kad neatkreipi, tačiau šiek tiek tave pakoregavus jų būtų žymiai daugiau, - palinksėjau galva.

- Mes jau aptarėme merginų klausimą, - pasakė stumtelėdamas mane pečiu, gerai, kad buvau įsitvėrusi jam į ranką.

- Taip, taip, žinau, - atsidusau ir stumtelėjau jį atgal, kas atsižvelgiant į mūsų skirtingas svorio kategorijas nebuvo lengva.

Universitete su Endrium trumpam išsiskyrėm, jis turėjo kažkokių reikalų pas dėstytoją, o aš neskubėdama traukiau į auditoriją, kur turėjo vykti filosofija. Dairiausi tikėdamasi kur nors pamatyti Violetą, tačiau niekur nepamačiau raudonos plaukų kupetos. Pajutau kaip kažkas man su alkūne trinktelėjo į nugarą.

- Auži, - riktelėjau nepatenkinta.

Į mane atsisuko kažkoks vaikinas su dredais vietoj normalių plaukų. Išsigandau, nes jis man priminė serijinį žudiką iš vakar žiūrėto filmo.

- Oj, sorry, maže, nepamačiau, - burbtelėjo, - kaip būdama tokia mažylė neturėtum vaikščioti be tėvelių priežiūros, - nusižvengė ir jam iš burnos atsklido cigarečių kvapas, susiraukiau.

Buvau jau apsisukusi ir beeinanti šalin, kai buvau sulaikyta už rankos. Geležinis gniaužtas skaudžiai suėmė mano riešą, apsidžiaugiau, tik dėl to, kad tai buvo dešinė ranka, o ne kairė.

- Ėėė, gal tave nuvesti į auditoriją? – paklausė tas pats išsiviepęs dredas.

- Susitvarkysiu pati, - pasakiau ir pamėginau ištraukti ranką.

- Tokia gražutė, o takia atšiauri, - pasiskundė suraukdamas antakius, tačiau nuo lūpų vis tiek nedingo šypsena.

- Gal tu verčiau eit tvarkyti savo reikalų, - išgirdau pažįstamą balsą už nugaros, vaikinas tuoj pat paleido mano ranką ir šypsena nublanko veide.