[Ne]Tobuli

❻

Darijus

Gulėjau ant užtiesalo ir mėgavausi vakarėjančios saulės spinduliais. Netoliese vaikinai bandė žaisti tinklinį, bet kamuolys nuo per didelės jėgos (visi labai norėjo pasirodyti) vis nuskriedavo į kitą pusę. Siurbtelėjau alaus iš skardinės, buvo gera taip drybsoti ir nieko neveikti, tik klausytis draugų tauškalų. Argi buvo galima geriau praleisti šeštadienio vakarą?

Stebėjau, kaip nuo ežero pareina ką tik išsimaudžiusi Veronika. Jos klubai ritmingai siūbavo į šonus, įdegusios ir glotnios kojos atrodė viliojančiai, o ką jau kalbėti apie vos bikinio pridengtą krūtinę. Gal ir nebuvo tokia bloga mintis ją čia pasiimti, kaip pagalvojau iš pradžių. Dabar tame netgi mačiau pliusų, dėl to turbūt buvo kaltas išgertas alus. Prisiartinusi prie manęs įsitaisė šalia, ant odos dar blizgėjo vandens lašeliai.

- Vanduo nuostabus, tikrai nenori išsimaudyti? Tokių šiltų dienų greičiausiai nebepasitaikys.

- Nee, vanduo nevilioja, geriau pasilepinsiu saulės voniomis.

Uždėjau ranką jai ant šlaunies ir ėmiau glostinėti. Veronika patenkinta nusišypsojo ir prisislinko arčiau, užmetė koją ant manosios ir pasirėmusi ant rankos veidu prisiartino prie manojo. Ragavau jos saldžias ir godžias lūpas su pasimėgavimu, jos ranka jau slankiojo man krūtine.

- Ak, visai kaip senais laikais, - sumurmėjo patenkinta prisiglausdama.

- Senais?

- Kai tik pradėjome draugauti. Taip galėdavome leisti ištisas dienas, - priminė.

Tiesa. Pradžioje tikrai negalėjau atplėšti nuo jos rankų. Susimąsčiau, kad galbūt tas mano susidomėjimas ja išblėso dėl to, kad tėvas labai norėjo, jog mūsų santykiai tęstųsi. Gal dėl to tapau jai šaltas ir kiekvienas jos poelgis imdavo erzinti? Paliksiu apmąstymus kitam laikui, dabar jaučiausi per daug gerai.

Ranka kedenau jai plaukus ir uodžiau brangių kvepalų kvapą. Ji it gyvatė apsirangė mane reikalaudama daugiau glamonių, pajutau kaip dantimis grybšteli kaklą ir palieką šlapia bučinį.

- Galbūt mums derėtų susirasti kambarį, kol dar visi užsiėmę lauke? – sukuždėjo man į ausį.

- Gal, - nusijuokiau, - bet manau, kad tai spėsim ir vėliau.

Šiek tiek nepatenkinta atsitraukė ir pabandė įžiūrėti mano akis, kurias slėpė akiniai nuo saulės.

- Anksčiau nebūtum sudvejojęs ir iš karto puolęs ieškoti kambario. Ar tu nebegeidi manęs?

- Neišsigalvok, - burbtelėjau.

- Tada įrodyk, - sukuždėjo vėl priglusdama, - aš noriu tavęs dabar, - pasakė lėtai ir aiškiai.

Kelias sekundes tylėjau. Kažkuri dalis manęs (kūniška) to taip pat norėjo, tačiau kita – spyriojosi ir vertė abejoti. Et, velniop... Užsiverčiau skardinę, kurios pusę jau buvau nugėręs ir keliais gurkšniais pabaigiau alų. Dar kartą nužvelgiau gundantį Veronikos kūną. Argi buvo galima atsispirti tokiai grožybei? Įsisiurbiau jai į lūpas parodydamas savo apsisprendimą.

- Verčiau paskubėkim,- pasakiau, o ji sukikenusi atsistojo ir ištiesė man ranką.

***

Adrijana

Sėdėjau minkštame krėsle savo jaukiame balkonėlyje, kuris skendėjo tarp gausybės gėlių žiedų ir skaičiau vieną iš banalių meilės romanų. Nors ir žinojau, kad realiame gyvenime taip niekada nenutiktų, kaip čia aprašomose istorijose, tačiau vis tiek patikdavo pasinerti veikėjų išgyvenimus. Endriu sakydavo, kad nuo tokių knygų bukėju. Buvau susikūrusi teoriją, kad jis iš tiesų man pavydi, nes aš galiu tokias knygas skaityti, o jis ne. Mano gyvenimas buvo ramus ir netgi gana nuobodus, tad iš kažkur turėjau traukti romantiškų nuotykių? Būtent su knyga tai ir dariau.