[Ne]Tobuli

❶❷

Darijus

Ji buvo tarsi žvirbliukas tūnantis narvelyje. Maža ir trapi susigūžusi kamputyje, norinti išlikti nepastebėta, tarp trapių pirštukų spausdama kakavos garuojantį puodelį. Niekada į ją taip nežiūrėjau, kaip į užuovėjos ir prieglobsčio ieškančią pasimetusią būtybę. Bet būtent dabar aš ją tokią mačiau. Galbūt per tą avariją gerokai susitrenkiau galvą? Juk tai buvo Ari - jausmų ugnikalnis, šokinėjanti ir žybsinti visur kur tik pažiūrėdavai, įkyri maža mergiūkštė pasiklydusi savo svajonėse ir per daug tobulai matanti visus žmones.

O dabar ji buvo užgesusi.

Kaštoniniai plaukai sulipę nuo lietaus ir įsivėlę keli šapeliai, skruostas truputi nubrozdintas, paraudusi nosis ir drėgnos, dažais ištepliotos akys. Ji buvo įsisupusi į didelį tamsiai žalią megztinį, kojas tvirtai prispaudusi sau prie krūtinės ir paslėpusi po juo, priminė didelį maišą iš po kurio matėsi tik sportiniai bateliai ir galva.

Netikėtai jos akys nukrypo į mane. Tuščias ir pilkas žvilgsnis. Keistas šaltukas perbėgo nugara. Tačiau ji neužlaikė žvilgsnio, tarsi būčiau tik koks baldas nevertas dėmesio ir įsispoksojo į garų kamuoliuką kylantį nuo puodelio. Šalia jos ant grindų atsisėdo dvigubai už ją didesnis Endriu ir švelniai stumtelėjo pečiu kažko klausdamas. Mergaičiukė tik papurtė galvą ir atsirėmė į ją visada saugantį Endrių. Jie buvo mįslė. Visada atskirai ir visada kartu. Oj, kiek daug istorijų sklandė apie juos, bet aš juk nebuvau kokia nors turgaus boba, kad domėčiausi jomis.

Staiga pasibaisėjau savimi. Kodėl aš iš viso apie ją masčiau? Ji tebuvo pakelės akmenukas mano tobulai nuklotame kelyje, kurį bet kada galėjau paspirti batu ir nueiti net neatsiręždamas. Būtent tai ir reikėjo padaryti. Ir padarysiu.

Adrijana

Šiltas skystis skaudžiai nutekėjo peršalusia gerkle. Atrodė, kad negaliu ištarti nė žodžio. Įsivaizdavau, kad nuo rėkimo visos balso stygos sutrūko ir tapau bebalse. O tai būtų šiokia tokia išeitis, galėčiau tylėti iki amžiaus galo ir niekam nieko nepasakoti, o pažįstant Endrių ir Kim jie tikrai tai privers padaryti. Bet dar ne dabar. Ne, ne, ne, tik ne kol viskas taip šviežia.

Norėjau į šiltą vonią su kalnu žemuogėm kvepiančių putų. Pasislėpti tame šiltame debesėlyje ir plūduriuoti, plūduriuoti... Būtu tokia palaima po šito pragaro. Gaila, kad Kim čia nėra. Endriu, žinoma, padarys viską, kad pasijausčiau geriau, bet man taip reikėtų mergaitiško peties, o turiu kampuotą Endriu bicepsą. Bet per daug nesiskundžiau, jis buvo mano mūro siena, kuri sugerdavo visas neigiamas emocijas, kad tik manęs jos nepasiektų. Jis buvo beveik visagalis tame reikale. Beveik. Nuo šio purvo, kuris dabar aptaškė mane jis nesugebėjo apsaugoti.

Žvilgsnis užkliuvo už Darijaus sėdinčio kitame kambario gale. Kaip visada atsainiai užmetęs ranką ant sulenktos kojos, galva atsirėmęs į sieną ir pro pusiau primerktas ledo šaltumo akis žiūrėjo į mane. Širdyje smilktelėjo ir nukreipiau akis į garuojantį puodelį, jis buvo daug daugiau vertas mano dėmesio. Darijus turbūt dabar juokiasi iš manęs viską žinodamas. Robertas tikrai jam bus viską papasakojęs, juk jiedu geriausi draugai. Nepaliečiamasis princas ir stuobrys jo patikėtinis. Džiaugiausi, kad bent jo dar nemačiau, tikėjausi, kad jis dar klaidžioja kur nors miške. Suabejojau savo tvirtumu ar sugebėčiau išbūti tame pačiame kambaryje su juo.

Man iš dešinės atslinko juodas didelis šešėlis ir pliumptelėjo šalia švelniai stumtelėdamas pečiu.

- Papasakosi, kas nutiko? - sudundėjo tylus ir susirūpinęs balsas iš Endriu krūtinės.

Lėtai papurčiau galvą, žinoma, jis nebuvo kvailas, ir įtarė, kas man galėjo nutikti, tačiau aš tylėjau kaip vandens į burną prisisėmus. Atsirėmiau į man siūlomą saugų glėbį. Buvo gera slėptis jo šiltame žaliame megztinyje, kurio iš tiesų nemėgau, tačiau jo rankose buvo dar geriau. Dabar jau niekas nenuskriaus.