[Ne]Tobuli

⑦

Adrijana

Sekmadienį pašvenčiau mokslams, pradėjau rašyti užduotą meno istorijos referatą, padirbėjau ties grafikos eskizais. Visa mano lova buvo nukrauta popieriaus pluoštais, pieštukais ir anglimi. Kai įsijausdavau visai pamiršdavau tvarką ir kambarys greit virsdavo tikru jovalu, kurį po to visą savaitę tvarkydavau, kol vėl ateidavo sekmadienis ir taip užburtas ratas. Bet tada bent jau turėdavau veiklos.

Įnirtingai braižiau apskritimus, kai mano ausis pasiekė telefono skambėjimas, pritildžiau muziką.

- Labas, mama, - atsiliepiau.

- Sveika, Ari, - tuoj pat atsakė džiugus Samantos balsas.- Rikis jau pranešė, kad buvai atvykusi jo gelbėti.

- Taip... Juk negalėjau žinoti, kad vos tavęs pasigedus tu kitą dieną atsirasi, - nusijuokiau, - tai kaip supratau jau grįžai namo?

- Taip, šiandien buvo tokia skubri diena, kad net neturėjau laiko pakrauti telefoną ir jums paskambinti... Kad tu žinotum, kas šįkart man nutiko.

Taip, mano mama niekada neapsieidavo be nuotykių. Kiekviena jos kelionė būdavo kupina įspūdžių ir neplanuotų įvykių. Beveik niekada negrįždavo laiku namo, prie to su Rikiu jau buvome įpratę.

- Keliavome su šeiku į mažą beduinų kaimą, tačiau viduryje kelionės sugedo jo džipas. Po kelių valandų bergždžio taisymo buvo pasiųstas žmogus atgal, kad atsiųstų pagalbą. Žinoma, jo kelionė pėsčiomis užtruko ilgai ir pagalbos sulaukėme tik apie vidurnaktį... – mama taip greit bėrė žodžius, kad vos spėjau įsisavinti informaciją. - ... kitą dieną vis dėl to nukeliavome į tą kaimą ir nepatikėsi kokį lobį ten atradau...

Atsidusau. Maždaug penkiolika minučių klausiausi apie kažkokias senas vazas su neįprastais ornamentais. Ji buvo tiesiog pakvaišusi dėl tokių dalykų. Murmėjau pritariamai toliau paišydama.

- Turėtum kurią nors dieną užsukti, - staiga pakeitė temą,- jau net neprisimenu kada matėmės, greit pamiršiu kaip atrodai, - nusijuokė.

- Žinoma, mama, kai tik būsi namuose ilgiau nei penkioms minutėm.

- Na, ateinančią savaitę kurį nors vakarą... Tikrai būsiu namuose.

Dar šiek tiek pašnekėjome apie bendrą vakarienę, tačiau taip ir nenutarėm, kuris vakaras tiktų labiausiai. Pasidomėjo kaip man sekasi studijos, o aš išklausiau, koks pasisekimas užklupo jos parduotuvę. Galiausiai atsisveikinome ir padėjusi telefoną nužvelgiau savo darbus. Nebejaučiau įkvėpimo paišyti, tad atsistojusi nuslinkau į virtuvę.

Išieškojau visą šaldytuvą, tačiau niekuo nesusigundžiau. Šį vakarą pas Kim turėjome žiūrėti filmą, prie kurio labai tiktų spraginti kukurūzai arba šokoladiniai ledai. Deja nė vieno iš jų neturėjau. Buvo dar tik septinta valanda vakaro, tad ilgai negalvojus susiruošiau į parduotuvę. Be to, oras buvo gražus, vakaras šiltas, o pasivaikščiodama greičiau prastumsiu laiką ir parsinešiu skanėstų.

Ausinuke skambant linksmai melodijai žygiavau šaligatviu, kartas nuo karto sudainuodavau kokią eilutę. Rankose jau nešiausi maišą prekių, kuriame buvo ne vien ledai ir spragėsiai, nežinia kaip ten atsidūrė ir pakelis traškučių su čili pipirais, porą alaus koktelių (pagalvojau apie Endrių, jei jis netyčia užsuktų), taip pat skardinė riešutų, kelios šaldytos picos. Nusimatė daug kalorijų turintis vakaras, tačiau juk galėjau bent kartą pasilepinti... Taip nusiraminus sąžinė per daug negraužė.

Sekmadienio vakarais gatvėse nebūdavo daug žmonių, mačiau tik kelis berniūkščius besivažinėjančius dviračiais. Buvo belikę pereiti dar keletą gatvelių ir atsidursiu namie. Žygiavau per perėją, kai staigus automobilio stabdymo garsas prasiskverbė pro klausomą muziką. Atsisukusi pastebėjau tiesiai į mane lekiantį automobilį. Džiaugiausi, kad iš išgąsčio nesustingau, o pasistengiau kuo greičiau pasitraukti iš kelio. Deja, to nepakako.