[Ne]Tobuli

⑤

Adrijana

Lėtai žygiavau su Kimberle į universitetą, Endriu penktadienį nusprendė verčiau praleisti miegodamas, o ne sėdėdamas paskaitose. Negalėjau jo kaltinti, o ir tos paskaitos nebuvo tokios svarbios.

- Kas bus jei mane atleis? – pasidalinau savo baime su Kim.

- Susirasi kitą darbą. Bet tu taip nesijaudink, galbūt nėra viskas taip blogai, be to, juk restoranas klesti, tad gal viską paliks taip kaip yra.

- O jei jie pamanys, kad susitvarkys ir be manęs?

- Tada jie didžiausi kvailiai, - nusišypsojo ir apkabino mane per pečius.

Kim visada buvo man kaip vyresnioji sesuo. Užjausdavo, paguosdavo ir padrąsindavo. Ji buvo teisi, nereikia daryti išvadų per greitai, spėsiu dar šiuo klausimu prisikankinti.

Kai priėjome prie mašinų aikštelės stabtelėjau ir nužvelgiau visus stovinčius automobilius. Žinojau, kad Darijus vairuoja prašmatnų juodą maserati automobilį. Greit susiradau kišenėje jau paruoštą raštelį.

- Aš tuoj, - burbtelėjau Kim ir nuskubėjau prie automobilio.

Užkišau už valytuvo miniatiūrinį popierėlį, tačiau ir ne per maža, kad jį tikrai pastebėtų. Grįžau prie mane įtartinai stebinčios Kim.

- Ir ką tu čia rezgi, mažoji panele? – paklausė išriesdama antakius.

- Nieko, - pasakiau visišką tiesą.

- Ar tu žinai kieno tai automobilis?

- Aha...

- Tikėkis, kad niekas iš Veronikos pasekėjų to nematė, kitaip ji tikrai nuo tavęs neatstos, - jau gana rimtai pasakė, - tavo vietoj nešvaistyčiau laiko su jos vaikinu. Be to, ar tik ne tu turėjai...

- Ką? – pertraukiau ją, - Manai, kad bandau kažką sukti su juo? - nusijuokiau, - Ak, liaukis, nesu tokia nušokusi nuo proto.

Kimberlė vis dar žiūrėjo į mane prisimerkusi.

- Nieko nenori man papasakoti?

- Ne. Kai bus tada ir pasakosiu, - kyštelėjau jai liežuvį ir abi įėjome į auditoriją, kur mūsų pokalbį nutraukė šurmuliuojantys studentai.

Kai grįžau namo sulaukiau žinutės nuo savo jaunesniojo brolio. Nors ir nedažnai susitikdavome, tačiau ryšį palaikydavome visada. Kol neišsikrausčiau mes trise: aš, mama ir Rikis gyvenome drauge. Tėčio niekada neturėjome, o gal tiesiog mama norėjo, kad neturėtume. Ji niekada apie tai nekalbėjo, o mes ir neklausėme. Mums buvo gerai ir trise.

Rikis vis dar mokėsi gimnazijoje, o mama turėjo nedidelę meno parduotuvę miesto centre, tačiau dažniau būdavo kur nors išvykusi, o ne sėdėdavo ten ar namie. Keliaudavo po visą pasaulį ieškodama neįprastų meno kūrinių, kuriuos galėtų parsivežti ir parduoti. Kad ir kaip buvo keista, tačiau jai sekėsi neblogai, gal jai ir trūko motiniškų instinktų, bet visada stengdavosi dėl mūsų.

Atsiverčiau telefoną ir perskaičiau žinutę: „ Mama ir vėl pradeda, gelbėk :D"

Šyptelėjau. Turbūt kaip dažnai nutinka mama pamiršo pargrįžti namo, o Rikio pinigai jau baigėsi. Tokia jau ta mama, pagauta idėjos kartais pamiršta namus. Pamėginau jai paskambinti, tačiau įsijungė balso paštas. Greit surinkau žinutę Rikiui, kad vakare užsuksiu ir išsiunčiau. Buvo pats metas apsilankyti mano beveik nenaudojamoje virtuvėje.