[Ne]Tobuli

❷❻

Darijus

Nors praėjo jau savaitė, tačiau vis dar susilaukdavau smalsių studentų žvilgsnių. Jie turbūt buvo šiek tiek nusivylę, mat nepamatė mano ir Veronikos susidūrimo. Tiesa, jo net nebuvo. Vos jai pasistengus priartėti (buvo aiškiai matyti, jog ji trokšta sukelti triukšmingą ginčą) apsisukdavau ant kulno ir nukeliaudavau kitais keliais. Mergina tikrai troško išlikti visų dėmesio centre, nes nesustodama skleidė naujas apkalbas apie mūsų išsiskyrimą, tačiau kadangi nerodžiau jokio susidomėjimo tuo, studentai ėmė nepatikliai žvilgčioti į ją. Turbūt ėmė suvokti, kad jiems pasakojamos istorijos yra toli nuo tiesos. Kelios merginos pamėgino tiesą iškvosti iš manęs, tačiau nesulaukė nė vieno komentaro.

Metą šiek tiek linksmino ši situacija ir ragino išdrožti tiesą keliems įkyruoliams. Jie neabejotinai paskleistų šią žinią ir Veronikai būtų prikabinta ne pati gražiausia etiketė – merginos, kuri pati korėsi ant kaklo ir siekė nusitempti prie altoriaus. Vos jai pasirodžius vaikinų radaruose šie imtų blykčioti pavojaus spalvomis. Na, o merginos... neabejotinai palaikytu mane paskutiniu niekšu, kuo laikė ir iki šiol, mat vengiu rimtų įsipareigojimų.

Nebesukau sau dėl to galvos ir iškentęs dvi paskatas nusekiau paskui Metą į trečiąją. Jis pasakojo apie Veroniką, jog jam velniškai pasisekė, kad surado tokią merginą. Nesilioviau stebėtis draugo kalbomis.

- Kiek laiko jūs drauge? Du mėnesius? O kalbi taip, tarsi jau ketintum su ja apsigyventi, - prunkštelėjau.

- O ką? Galbūt tai nebloga mintis, - regis Metas rimtai apsvarstė mano žodžius.

- Ar ne per greitai? Kad ir kaip jums dabar sekasi gerai, apsigyvenus kartu tai gali pasikeisti... Be to, tai labai didelis žingsnis į priekį, - pamėginau paprotinti draugą.

- Kas prakalbo, - staiga nusijuokė, - pats jau mėnesį gyveni pas Ari, ir atrodo, kad esi visiškai tuo patenkintas, nes nesiskubini nešti laukan iš ten savo subinės.

- Po velnių, tyliau...

Piktai nužvelgiau kikenantį savo draugą. Buvau jį prisaikdinęs niekam, net Violetai, nepasakoti apie mano ir Ari padėtį. Kadangi ji niekam apie tai neprasitarė, nenorėjau, kad Metas tai kam nors išpliurptų. Tiesa, jis niekada nebuvo apkalbų mėgėjas ir mokėjo nesikišti ne į savo reikalus, todėl nenuostabu, kad ir per tą mėnesį apie mano bėdas nepasakė net savo merginai.

- Nebijok, viskas valdoma, - nuramino, - tačiau pripažink, apsigyvenai pas ją gerai net nepažinodamas ir iki šiol jokių nusiskundimų neišgirdau. Tiesą pasakius, dabar atrodai kur kas geriau, nei prieš visai šiai nesąmonei užverdant, - nesusivaldęs kreivai dėbtelėjau į jį, - na, turiu omeny ne išoriškai, bet... nežinau, atrodo, jog tavo galvoje nebe vien vėjai švilpauja.

- Tai štai ką apie mane iš tiesų galvojai? – kilstelėjau antakius, - kad mano galvoje vien vėjai?

- Ne, bet buvai per daug nerūpestingas, nes viską turėjai po ranka. – atkirto nesutrikęs.

- Toks pats apie tokį patį prakalbo, - pastebėjau.

- Taip, bet aš vis tiek į viską žiūrėjau truputį rimčiau.

Negalėjau dėl to ginčytis. Metas visada buvo rimčiausias, Robertas – tikra palaida bala, o aš kažkur per vidurį tarp šių dviejų vaikinų. Dabar spėjau, kad savo rimtumu buvau aplenkęs net geriausią draugą, nes sukau galvą ne tik dėl mokslo, bet ir dėl darbo, savo gaunamų pajamų, kaip tikslingai jas išleisti, jog viskam užtektų ir buto paieškos. Dėl pastarojo dalyko galvą sukau visų mažiausiai.