[Ne]Tobuli

②⑨

Bandysim pratęsti istoriją. Deja, juodraščiai nebeišliko, tad kursim kažką iš atminties. Skyriai bus keliami lėtokai, kadangi tai nėra mano pagrindinė istorija, kurią šiuo metu bandau atgaivinti. Visgi, gal pavyks ją užbaigti ;)

_____________________

Darijus

Beveik visą savaitę neįstengiau susikaupti. Arba tai padarydavau labai trumpam, nes staiga galvoje plykstelėdavo mintis ir akimirksniu pamiršdavau ką daręs. Negalėjau patikėti, kad tapau tokiu išsiblaškiusiu ir dėl to ant savęs pykau. Jei jau anksčiau mintys apie Ari netikėtai mane išblaškydavo, tai dabar situacija stipriai pablogėjo. Vargiai praeidavo bent penkiolika minučių, kai apie ją nepagalvodavau.... Tai turėjo liautis.

Buvo jau po devynių, o aš vis dar sėdėjau ofise ir mane apšvietė tik melsva monitoriaus šviesa. Sąmoningai užsibuvau darbe ilgiau, nes vengiau grįžti namo... Dabar nepaprastai džiaugiausi, kad turėjau apsaugos kodą ir iš darbo galėjau išeiti kada panorėjęs, vadovas buvo davęs tam palaiminimą. Galiausiai atstūmiau daromą projektą ir nusprendžiau rimtai apsvarstyti Adrijanos problemą, kurios pastarosiomis dienomis stengiausi nematyti. O ši problema pradėjo ne tik mirgėti raudona šviesa, tačiau ir skleidė pavojaus signalą.

Tas surežisuotas bučinys viską pakeitė. Nors ne... suvaidinta buvo tik situacija, o ne tada užplūdę jausmai. Jausmai buvo velniškai tikri ir tarsi velniai įsisuko mano viduje nepalikdami ramybėje nė sekundei. Todėl dabar, štai čia, sėdėdamas tuščiame ir tamsiame ofise pripažinau sau, kad aš troškaus Ari. Tai buvo kažkas stipriau nei tik paprastas susižavėjimas, po galais, juk nejučia ja žavėjaus dar gerai net nepažinęs, kai pamatydavau universitete per pertraukas. Tada nesupratau to, bet jau tada nevalingai žvilgsniu jos ieškodavau, o pamačius tapdavo keistai ramu ir gera.

Ir ką aš dabar ketinau su tuo daryti? Net pats gerai nežinojau. Bet turėjau kuo greičiau išsiaiškinti, nes kitu atveju man grės galimybė išsikraustyti iš proto. Pastarosiomis dienomis buvo tikrai nelengva, vos susidūrus ryte virtuvėje rankos beveik automatiškai tiesdavosi norėdamos ją paliesti. O jeigu ji dar praplaukdavo pro šalį paskendusi savo tame gardžiame kvepalų debesyje... visą dieną prisimindavau tą kvapą, o grįžus vėlai namo ir atsigulus ant čiužino, visada atrodydavo, kad tas kvepalų debesėlis vis dar sklaido man virš galvos.

Prasėdėjau dar gerą pusvalandį, kol galų gale priėjau vienos išvados. Privalėjau išsiaiškinti kokios mintys užplūdo pačią Ari po mūsų suartėjimo. Buvau beveik tikras, kad ji taip pat galvojo apie tą bučinį, nes mergina atrodė truputį sutrikusi. Taip pat beveik visada išrausdavo vos man prisiartinus arčiau ir nedrąsiai nukreipdavo žvilgsnį, kai per ilgai užsižiūrėdavom vienas į kitą. Ar tai nebuvo reikiami ženklai, jog galėčiau žengtelėti dar vieną žingsnį? Visgi, man ramybės nedavė mintis, kad galbūt ji paprasčiausiai dabar jaučiasi nepatogiai ir tenori greičiau tą įvykį pamiršti. Privalėjau kažkaip išsiaiškinti tiesą. Troškau, kad Ari man duotų bent menkiausią užuominą, leidžiančią man suprasti, kad yra man bent truputėlį neabejinga.

Lygiai dešimtą išjungiau kompiuterį ir patraukiau namo. Neužsibuvau taip ilgai, kaip pastaruosius vakarus, nes žingsniuodamas namo jau dėliojau planą. Kraujyje ėmė cirkuliuoti adrenalinas, mintys atrodė labiau prašviesėjusios, kai pats sau pripažinau, kad trokštu Ari ne tik kaip draugės savo gyvenime, bet kaip ir merginos. Tyliai susijuokiau ir papurčiau galvą. Buvau tikras idiotas, kuris laikė galvą smėlyje. Visgi bijojau, kad viskas gali nebūti taip lengva, nors ir turėjau nemažai viliojimo patirties. Juk, dėl Dievo, tai buvo Ari... Su ja viskas buvo taip paprasta, tačiau tuo pačiu ir velniškai sudėtinga. Žinojau, kad tereikėjo vieno mano netikusio žingsnio ir viskas bus sugadinta. Būtent dėl tos priežasties siaubingai bijojau.