[Ne]Tobuli

①⑦

Darijus

Stovėjau prieš veidrodį ir rišausi kaklaraištį, laukė tikrai nemalonus vakaras. Vakarienė restorane su tėvais plius Veronika. Ar galėjo būti kas blogiau? Buvau sau pažadėjęs daugiau nesileisti šokdinamas pagal tėvų užgaidas, tačiau štai aš čia, ruošiuosi vakarienei, kurios negalėsiu pakęsti.

Užsimečiau švarką ir nusileidau į pirmąjį aukštą.

- Važiuoju paimti Veronikos, - burbtelėjau stovinčiai motinai ir jai dar nespėjus ko nors leptelėti, išėjau laukan.

Vairuodamas apsvarsčiau padėties absurdiškumą. Nebegalėjau pakęsti Veronikos, o vis dar veduosi ją vakarienės, neapkenčiau tėvo vadovavimo, tačiau elgiausi, kaip jam paranku. Tai turėjo liautis. Tvirtai pasiryžau, kad šis vakaras bus paskutinis toks, greičiausiai kils pasaulinio karo dydžio barnis, tačiau bus verta.

Veronika įlipo į automobilį grakščiai it pasaulinio masto garsenybė. Dėvėjo raudoną prigludusią suknelę su gilia iškirpte ir plonomis petnešėlėmis, nesupratau, kaip jos ką nors prilaiko. Automobilis prisipildė šleikščiai saldžių jos kvepalų aromato. Išsisukau nuo bučinio į lūpas ir netaręs nė žodžio nuspaudžiau greičio pedalą.

"Baltoji pirštinė" buvo tobulas restoranas. Bent jau taip kartojo tėvas. Tobulas valgis, nepriekaištingas aptarnavimas, jauki aplinka ir ausį glostanti gyva muzika. Kitomis aplinkybėmis gal ir būčiau tai įvertinęs, tačiau ne šį vakarą. Troškau stiklo brendžio ir kad greičiau baigtųsi šis vaidinimas.

Mama su Veronika sustojusios atokiau šnekučiavosi, kol Lukas šnekėjosi su vyriausiuoju administratoriumi. Nieko nelaukęs nudrožiau prie baro.

- Dvigubą brendžio su ledu.

Barmenas tik linktelėjo ir po kelių sekundžių jau mėgavausi gėrimu. Man įpusėjus ant peties pajutau kietą ranką.

- Nepadaugink, šįvakar svarbi vakarienė,- sugriaudėjo geležinis tėvo balsas.

- Tikrai? Ir kuo? - burbtelėjau be jokio susidomėjimo.

- Mudu su tavo mama tikimės, kad šįvakar pasipirši Veronikai.

Man prieš akis buvo padėta juoda aksominė dėžutė. Spoksojau į ją negalėdamas patikėti savo akim.

- Regis aš aiškiai pasakiau ką galvoju šiuo klausimu, - pasakiau piktai sužaibuodamas akimis.

- O tu aiškiai žinai, ko mums reikia.

- Neketinu to daryti.

- Padarysi, - nukirto ir paėmęs dėžutę įkišo ją į mano švarko kišenę, nuėjo nė neatsigręždamas.

Jaučiau, kaip užverda kraujas. To tikrai nebus, jau ir taip per ilgai leidau savimi manipuliuoti, tad šių kvailų sužadėtuvių tikrai nebus. Neįsivaizdavau ką tėvas sau galvoja mėgindamas man primesti vedybas. Galų gale, man dar tebuvo tik dvidešimt ketveri!

Vienu mauku ištuštinau stiklinę ir patraukiau prie stalelio. Susmukau savo vietoje ir žaibavau akimis į tėvus. Nepajutau kaip prie mūsų priėjo padavėja.

- Labas vakaras, - išgirdau tylų melodingą balsą ir iškarto kilstelėjau akis, - mano vardas Adrijana ir šį vakarą būsiu jūsų padavėja.

Ji šypsojosi šaltai ir mandagiai. Supratau, kad ji mieliau būtų buvusi kur nors kitur, tik ne čia, aptarnaudama mūsų staliuką. Net nenumaniau, kad ji dirbo viename iš mano tėvo restoranų. Šalia sėdinti Veronika sukikeno, nesusilaikiau piktai nedėbtelėjęs į ją.