[Ne]Tobuli

❷❽

Adrijana

Aš turbūt sapnavau. Žvelgiau į tamsiai žalias akis išmargintas auksiniais gintaro spalvos lašeliais. Nepajėgiau suvokti kas įvyko, jaučiau po delnu stipriai besitrankančią Darijaus širdį, o pati neįstengiau atitraukti žvilgsnio nuo jo veido, kuris vis dar buvo pavojingai arti. Savo ruožtu jis taip pat nenuleido savo tiriančių akių nuo manęs.

Pamėginau bent per žingsnį atsitraukti, tačiau kietas delnas įsikirto man į juosmenį ir neleido atitolti. Vaikinas prasižiojo norėdamas kažką pasakyti, tačiau nepasigirdo nė vienas žodis, tik sunkus atodūsis. Man tikrai derėjo ką nors pasakyti, tačiau dar nebuvau spėjusi surikiuoti po truputį grįžtančių blaivių minčių. Tokios įvykių krypties niekada nebūčiau įsivaizdavusi. Labiausiai mane apstulbino tai, jog aš ne vieną kartą vaizduotėje paišiau panašius vaizdinius, o dabar tai įvyko iš tiesų. Tiesa, mano įsivaizduojamos versijos milijonus kartų nublanko prieš tai ką teko patirti dabar.

- Manau mums pavyko, o tai jog aš vis dar su galva ant pečių, tikrai geras ženklas, - sumurmėjo Darijus.

- Ką? – kvailai paklausiau nesusigaudydama.

- Samuelis perpykęs ir, regis, artinasi prie mūsų.

Žinoma, Samuelis. Tik dabar supratau, kad mes vis dar stovime vidury tako ir mums iš paskos sliūkino mano įkyrusis gerbėjas. Turėjau numanyti, kad po vakarykščių dovanų jis gali bent kelias dienas trainiotis aplinkui, juk jam būdavo įdomu kaip sureaguodavau į jo rodomo dėmesio ženklus.

Darijus mane bučiavo tik norėdamas man pagelbėti, o ne dėl kokių nors kitų paskatų, juk pati paprašiau apsimesti, kad tarp mūsų yra šis tas daugiau nei paprasta draugystė. Jis ganėtinai greitai įsijautė į šį vaidmenį ir savo rolę atliko puikiai. Tuomet kodėl pasijutau šiek tiek nusivylusi?

- Tu, nusmurgęs niekše, kai drįsti kišti prie jos savo letenas, - išgirdau paniekinantį Samuelio balsą.

Prisilaikydama Darijaus rankos atsisukau į nemalonų vaikiną. Darijus nė kiek neperdėjo, Samuelis tikrai buvo perpykęs, akys primerktos, pro nosį piktai iškvėpė orą, o burna baisiai persikreipusi.

- Ką čia darai, Samueli? – paklausiau.

- Negalėjai susidėti su juo, - spjovė, - daviau tau tiek daug laiko ir staiga nusprendei viską nubraukti kas tarp mūsų buvo ir susimesti su tokiu, kuriam ant kaktos parašyta „mergišius", - niekaip nenurimo.

- Visų pirma, nebuvo jokių mūsų ir tikrai nėra ko nubraukti, jau seniai sakiau, jog noriu, kad paliktum mane ramybėje, o antra - turiu visišką teisę susidėti su kuo noriu, net jei jam ant kaktos būtų išrašytas visas nuodėmių sąrašas, - piktai atkirtau.

- Negaliu patikėti, kad tampi viena iš tų lengvai prieinamų mergšių, - sušnypštė paniekinančiai nužvelgdamas. – bet vis tiek pirma galėjai leisti prieiti man.

- Jei pasakysi dar bent vieną panašią repliką, galėsi rankioti savo dantis nuo asfalto, - išgirdau tylų šalčių persismelkusį Darijaus grasinimą.

Samuelio veidą perkreipė dar viena grimasa. Kalbėdamas jis smaigstė mane žvilgsniu ir stengėsi ignoruoti man už nugaros stovintį Darijų. Darijus pamėgino atsistoti priešais, tačiau suskubau sulaikyti, nežinojau kaip rimtai jis nusiteikęs gąsdinti. Samuelis piktai dėbtelėjo į priešininką ir pareiškė, jog jis iš viso neturėtų čia kištis. Nuščiuvusi klausiausi, kaip mano gynėjas pažėrė ilgą prakalbą apie tai kas jo laukia, jei nesiliaus sekioti man iš paskos ir šįkart jis tikrai neišsisuks, nes jis būsiąs visada šalia. Samuelis sulig kiekvienu nauju vaizdingu paaiškinimu žengtelėdavo po žingsnį atgal, nors ir bandė vaizduoti, kad tai jo nė kiek neveikia.