[Ne]Tobuli

③

Darijus

Negalėjau patikėti, kad ji tai padarė. Spoksojau į savo mamą išpūtęs akis, o lyg niekur nieko toliau pasiėmusi skaitė knygą.

- Ką? – perklausiau negalėdamas patikėti.

- Ką girdėjai. Šį savaitgalį važiuosime pas Rodžersus į jų vilą, jie ten rengia didelį pasibuvimą. Dalyvavimas būtinas.

Piktai šyptelėjau ir pradėjau mindžikuoti po svetainę.

- Aš dar prieš mėnesį pasakiau, kad šį savaitgalį su draugais vyksime prie ežero. Nejau pamiršai? – mestelėjau neslėpdamas balse kartėlio.

- Ak, galėsite tą kelionę atidėti kitam savaitgaliui, - tik mostelėjo ranka net nepakeldama akių į mane. Ar ji tikrai nematė, koks aš pasipiktinęs, ar tik bando apsimesti?

- Niekur aš nevyksiu, - pareiškiau.

Pagaliau susilaukiau jos dėmesio, užvertė knygą ir kilstelėjo į mane nieko nesakantį žvilgsnį.

- O taip, tu vyksi,- pasakė tyliai.

Sustojau priešais ją sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Man jau buvo iki gyvo kaulo, kad tėvai niekada nekreipdavo dėmesio į mano norus ir darydavo taip, kaip jiems reikėdavo. Kartais jausdavausi tarsi būčiau koks jų darbuotojas, o ne sūnus. Kaip jie paliepė taip ir turi daryti, jokių išlygų.

- Ne, tai tik dar viena jūsų užgaida. Žinau aš jūsų tuos susibūrimus, kad tik pasirodytumėte vieni prieš kitus... Tik pažiūrėkit kokie mes svarbūs ir kitos nesąmonės. Jei jums tai patinka, puiku! Tačiau nekiškite manęs į tą jovalą. Puikiai tave žinau, mama, girsiesi toms kitoms vištoms perekšlėms „tik pažiūrėkite koks šaunuolis mano sūnus", o iš tiesų elgiesi kaip su kokiu pastumdėliu. Svarbu, kad visada būčiau savo vietoje ten kur man privaloma būti. Ar tu bent kartą pasidomėjai kaip man sekas universitete?- buvau tiek įsiaudrinęs, kad jau beveik rėkiau ant jos, tas nepasitenkinimas tėvais it koks ugnikalnis dabar veržėsi lauk.

- Aš... Tu esi labai uždaras ir nieko nepasakoji mums... – sumikčiojo grąžydama rankas, atrodė sutrikusi.

- Uždaras? – negalėjau patikėti savo ausimis, - Ar tau ne gėda, kad net nežinai koks aš esu? Tau daug labiau rūpi visi kiti dalykai negu aš. Tu iš vis manęs nepažįsti. Sveikinu, esi nuostabi mama.

- Liaukis!- riktelėjo, regis jau susiėmė ir vėl tapo geležine moterimi.

Nenorėjau jos klausytis, tik nuolatiniai priekaištai ir pamokymai. Kaip man jau tai įgriso.

- Neturi teisės taip kalbėti. Gyveni po mūsų stogu, tad rodyk bent šiek tiek pagarbos. Džiaukis, kad tėvas to negirdi, jis tikrai to taip nepraleistų pro ausis.

- Ak, dėl Dievo meilės... Aš ir taip šoku pagal jūsų dūdelę dėl Kuperelių, argi ne taip jums dabar svarbiausia? Tad liaukitės mane spausti, nes kitaip perspausit ir nebeišlaikysiu. Galėsit atsisveikinti su tuo restoranų reikaliuku.

Silvija stovėjo prieš mane lyg koks kariuomenės vadas. Ledinės akys svaidė žaibus, kurie turėjo mane persmeigti kiaurai.

- Toks storžievis ir nedėkingas, nesuprantu...

- ... iš kur tu toks? Ar tau dar nenusibodo to kartoti? – mostelėjau rankomis į šonus ir apsisukęs greit išėjau.

Pagriebiau kuprinę numestą prie laiptų ir išėjau pro duris. Džiaugiausi, kad mano maserati stovėjo prie pat durų, greit atsisėdau už vairo. Pečiai sunkiai nusviro, jaučiausi apgailėtinai. Tėvų ir vaikų santykiai neturėtų būti tokie. Tai kodėl manieji buvo? Atsimenu, kaip būdamas mažas visaip stengiausi patraukti tėvų dėmesį, visaip juos sužavėti, kad tik jie manimi didžiuotųsi, tačiau mano pastangos būdavo bevaisės. Jie tik paplekšnodavo per galvą ir kažką sumurmėdavo pritardami, tačiau niekada per daug nesigilindavo, o tiesiog toliau užsiimdavo svarbesniais reikalais nei jų sūnus.