[Ne]Tobuli

❷❹

Adrijana

Įžengiau į tamsų butą ir nejučia lengviau atsikvėpiau. Stebuklo dėka man pavyko keturias dienas nesusidurti su Darijumi. Nors ir mačiau jį universitete, bet jis nepriėjo, o namie, lindėjau užsidariusi savo kambaryje, kartais net užmigdavau nesulaukusi, kol jis pareis. Vakar grįžusi iš darbo radau jį jau miegantį, tad susidūrimo vėl buvo išvengta, tikėjausi, kad ir šį vakarą taip pavyks. Esmė buvo ta, kad truputį gėdijausi stoti akis į akį prieš jį po mūsų paskutinio pokalbio.

Susiraukiau, nes koridoriuje nepastebėjau ištempto čiužinio ir ant jo snaudžiančio savo įnamio. Galbūt jo dar nėra? Šiek tiek abejojau, jog pagal naująjį darbo grafiką jam tenka dirbti per naktis. Nusivilkau striukę ir užmečiau ją ant kablio. Dėl viso pikto ant pirštų galų nutykinau iki virtuvės, kartais jis nutempdavo čiužinį tolėliau, kad grįžusį naktį iš darbo neparvirsčiau ant jo. Tačiau ir virtuvėje jo nebuvo, visgi sustingau išvydusi neįprastą vaizdą.

Ant virtuvinio stalo pūpsojo kelios šusnys popierių ir nešiojimasis kompiuteris, kurio ekranas jau buvo užtemęs, tik melsva švieselė kas kelias sekundes perbėgdavo monitoriumi. Ir miegantis Darijus užsikniaubęs ant stalo. Atsirėmiau durų staktą ir dar kartą nužvelgiau tokį neįprastą vaizdą. Vaikino žandas įspraustas tarp kelių knygų, viena ranka vis dar ilsėjosi ant kompiuterio klaviatūros, o kita- nukarusi per koją, tarp pirštų lengvai siūbavo rašiklis. Stebėjausi, kaip jis nenuvirto nuo kėdės. Veidas buvo visiškai atsipalaidavęs, lūpos šiek tiek pravertos, todėl jis priminė tik mažą prisnūdusį berniuką, o ne dar šiandien universitete regėtą pasipūtusį turtuolį. Būtent tokį jis vaidino prieš kitus.

Buvau besvarstanti jį taip ir palikti prie virtuvinio stalo, tačiau ryte nepavydėjau jam nugaros skausmų jei taip išmiegos visą naktį. Nieko negalėjau sau padaryti, pagailo jo, todėl priėjusi atsargiai papurčiau už peties.

- Darijau, - sušnibždėjau.

Jis kažką suniurnėjo, išgirdau kaip iš pirštų išslydo rašiklis ir nusirideno grindimis. Vaikinas nė nebandė prabusti. Papurčiau dar kartą tik stipriau. Šįkart akys lėtai prasiplėšė ir mieguistos įsispoksojo man į pilvą.

- Kelkis ir eik miegot, negali snausti prie stalo, - sušnibždėjau, nors jis jau buvo prabudęs.

Pakėliau kelis popierius nuo žemės, užmečiau akį juose esančias diagramas, bet nieko neįstengiau suprasti. Aukštoji matematika buvo ne mano jėgoms. Įsitikinusi, kad Darijus jau ganėtinai išsibudino, net tamsoje mačiau kaip spokso man į veidą, ketinau slinkti į savo kambarį, bet šiek tiek nejudrūs jo pirštai sulaikė už riešo.

Sužiurau į lėtai nuo stalo keliantį galvą Darijų. Per puse veido jam buvo įsispaudusios kelios drūžės nuo popierių, prieš savo valią palaikiau jį mielu.

- Tik nesakyk, kad reikia padėti atsistoti.

- Em, ne, - vangiai šyptelėjo atsikrenkšdamas.

Kita ranka pasitrynė užmiegotas akis ir pamaigė nugulėtą sprandą, turbūt jau buvo spėjęs valandėlę numigti. Kadangi jis vis dar laikė mane nusitvėręs laukiau, kol pribils. Kelis kartus jau žiojosi, tačiau vėl suspausdavo lūpas ir susiraukęs spoksojo į mane.

- Kas yra? – tyliai paklausiau jam vis dar tylint, - ką nors sugadinai ir dabar nežinai kaip prisipažinti? – spėjau, - kad ir ką sulaužei turėsi nupirkti naują.

- Ne, - vėl šyptelėjo, regis, truputį atsipalaidavo, nes įsitempę pečiai lengvai nusviro, - tiesiog jaučiu tarp mūsų tvyrančią įtampą, kuri man visai nepatinka, o tu pradėjai manęs vengti, - staiga išbėrė vienu atokvėpiu.