[Ne]Tobuli

❶❽

Darijus

Sunkiai praplėšiau tonos sunkumo vokus, atrodė, kad galva skilinėjo į milijonus gabalėlių. Įsirausiau į minkštą pagalvę ir troškau toliau nugrimzti į palaimingą nebūtį. Tačiau vėl užmigti neleido pro langą besiskverbiantys saulės spinduliai, be to, nosį kuteno gardus kvapas. Apsiverčiau ant nugaros. Net gulint galva šiek tiek sukosi, o burnoje kaupėsi šlykštus kartėlis.

Į galvą pradėjo lįsti vakarykštės dienos nuotrupos - nelemtos vakarienės ir ginčo su tėvu vaizdiniai. Delnais pasitryniau veidą stengdamasis išbaidyti paskutinius miego likučius. Bandžiau prisiminti kaip baigėsi mano vakaras, tačiau tai pavyko ne iš karto. Adrijana. Tikrai ją sutikau stovėjimo aikštelėje. Apie kažką kalbėjomės. O tada tuščia. Daugiau jokių prisiminimų. Nejau atsijungiau? Niekada nesu iki to priėjęs...

Sukaupęs varganas jėgų atsargas atsisėdau plačioje lovoje. Iš karto supratau, kad esu man nepažįstamoje vietoje. Pirma mintis toptelėjusi į galva buvo ta, jog gyvenime nesu buvęs tokiame ryškiame kambaryje. Po galais, kur aš?

Niekaip nesupratau iš kur sklido gardus kavos kvapas, kol pamačiau šiek tiek praviras duris. Greičiausiai už jų buvo virtuvė, kurioje neabejotinai esama kavos. Taip pat ir žmogus, kuris galėtų man šį bei tą paaiškinti.

Prireikė kelių minučių, kol pakilau iš patogios lovos. Apsidžiaugiau, jog nebuvau išrengtas iki apatinių, vis dar vilkėjau kelnes ir pusiau atsagstytus marškinius, tačiau basas ir be švarko. Apsižvalgęs jų niekur nepastebėjau.

Pravėręs duris įlingavau į jaukią virtuvę, tačiau viską nužvelgęs supratau, kad esu vienas. Ant stalo stovėjo kavinukas iš kurio ir sklido gardus kvapas, šalia padėtas puodelis ir lėkštė prikeptų blynų. Pilvas iš karto sugurgė nors ir jaučiau lengvą pykinimą. Tačiau prieš išbandant savo skrandį norėjau užsukti į vonios kambarį.

Koridoriuje aptikau tik dvejas duris, vienos neabejotinai buvo laukujės, o kitos tikrai turėjo vesti į vonios kambarį. Pasinaudojęs tualetu nusiprausiau veidą šaltu vandeniu ir akyse akimirksniu prašviesėjo. Apsižvalgiau ir buvau šimtu procentų tikras, kad čia gyvena mergina. Ant lentynėlių puikavosi dailūs buteliukai ir kvapieji muilai, net ant vonios kraštų priderintos stovėjo žvakių kompozicijos, lentynoje tvarkingai sudėti kilpiniai rankšluosčiai ir ant kablio kabėjo raudonas chalatas. Niekur nesimatė nė vieno vyriško daikto.

Piršosi vienintelė išvada, kad buvau pas Ari. Bet jei buvau atsijungęs, tai kaip ta maža mergaičiukė mane čia atitempė? O gal aš tiesiog buvau tiek girtas, kad nebeprisiminiau, kaip atsisveikinau su Adrijnaa ir įsiprašiau pas kažką į svečius? Akivaizdu, kad pas kažkokią merginą...

- Dieve, nieko neprisimenu... - burbtelėjau įlinguodamas į virtuvę.

Bet šis atminties praradimas buvo mažiausia mano bėda. Dabar turėjau pasiruošti tikram rūpesčių potvyniui apie kurį nenorėjau galvoti, apie tai, ką reikės daryti toliau. Bent jau ne šią minutę, kol vis dar jaučiu šleikščias pagirias.

Prisipylęs puodelį iš karto išgėriau pusę, tai nebuvo mano įprasta juoda kava, jautėsi salsvas karamelės skonis, tačiau nesiskundžiau. Blynai jau buvo šiek tiek atvėsę, bet skonis dėl to nė kiek ne blogesnis. Svarsčiau, kur dingo namų šeimininkė, kad paliko mane vieną. Vos man apie tai pagalvojus, prasivėrė laukujės durys, pasirodo jos buvo neužrakintos, ir išvydau rusvaplaukę merginą.

Didelės pilkšvai melsvos akys išplėstos žiūrėjo į mane, turbūt nesitikėjo pamatyti mane sėdintį virtuvėje, kemšantį blynus ir geriantį kavą. O dar prie neįprasto vaizdo prisidėjo ir mano pasibaisėtina išvaizda.