[Ne]Tobuli

❷

Adrijana

Saulė jau ritinėjosi dangaus paviršiumi, besiklausydama savo mp3 žingsniavau į paskaitas. Kim universitete jau sėdi nuo aštuntos ryto, o man pasisekė, kad tereikėjo ateiti dvyliktai valandai. Pirmadienis man būdavo viena iš lengviausių dienų, nes teturėjau dvi paskaitas: filosofiją ir šokius. Taip, aš turėjau šokių paskaitą. Tai buvo pasirenkamas dalykas vietoj sporto salės, kur universitetas norintiems užsakydavo abonimentus. Šokti man patiko labiau nei bėgioti ant treniruoklių.

Studentai grūdosi norėdami greičiau sueiti į auditoriją ir užsiimti patogiausias vietas. Visiems patikdavo filosofija, nes dėstytojas buvo labai išradingas ir surasdavo kaip neįdomias temas paversti pačiomis patraukliausiomis. Dėl to visi juo žavėjosi ir stengėsi išmokti kuo daugiau.

Įsitaisiau pačiame priekyje kadangi buvau vos metro šešiasdešimties, tai atsisėdus kur nors auditorijos gale tiesiog ištirpčiau tarp visų šių žmonių. Išsitraukiau raudoną užrašų knygutę ir ėmiau paišinėti gėlytes ir širdutes. Nors ir žinojau beveik visų šių studentų vardus, tačiau bendravau su nedaugeliu iš jų. Viena reiškia buti draugiška ir visai kas kita apsikrauti netikrais draugais ir tuščiais pažįstamais. Vertinau ne kiekybę, o kokybę. Todėl man visiškai užteko Kim su Endrium.

Paskaita praskriejo nepastebimai, visu šurmuliavo ir juokavo, daugelis dar nebuvo mintimis sugrįžę iš vasaros atostogų, nors, jau praėjo trys savaitės nuo mokslų metų pradžios. O aš kaip visada, labai greit prisitaikydavau, ir mokytis man netgi patiko, juk visiems turėtų patikti studijuoti dizainą. Juk čia tiek daug kūrybos!

- Adrijana!

Atsigręžiau ir pamačiau prie manęs lekiančia Violetą. Ji buvo kiek aukštesnė už mane, turėjo ilgus bordo spalvos plaukus ir rudas akis, kas sudarė keistą kontrastą, gal dėl to, kad jos oda buvo baltut baltutėlė.

- Pasigedau tavęs filosofijoj, - pasakiau kai ji mane prisivijo.

- Negaliu patikėti, kad pramiegojau, - pasakė pasipiktinus, - iki išnaktų žiūrėjau filmus, nes niekaip negalėjau užmigti, o ryte neišsiritau iš lovos... Net žadintuvo negirdėjau.

- Visiems pasitaiko, - pamėginau nuraminti.

- Tau ne, - prunkštelėjo, - juk esi punktualumo mašina ir niekada nieko nepraleidi.

- Na, čia nepaaiškinamas dalykas, turbūt tikslumo laikrodukas tiksi mano kraujyje, - nusijuokiau.

- Tai jau tikrai, - pritarė, - nagi, eime greičiau pasišokti, - staiga pralinksmėjo, - galbūt ten bus Metas...

Ak, taip, Violetos simpatija. Štai dėl ko turbūt ji vis dėl to prisivertė išsiversti iš lovos. Dabar jau man teko ją vytis, nes ji skriejo tarsi ant sparnų. Tyliai sukikenau matydama ją tokią išraudusią ir pagautą jaudulio.

Jaučiau kaip muzika pasiekia mano kojų pirštų galiukus ir ima kilti aukštyn malonia šiluma apimdama visą kūną. Tai buvo mano aistra, taip atsiduoti muzikos ritmui ir viską pamiršus leistis jo užvaldomai. Turbūt galėčiau šokti visą parą nepailsdama, Kim niekaip nesuprasdavo iš kur pas mane tiek jėgų. "Tokia maža, o spirgi kaip meteorų lietus" vis kartodavo. O aš tik nusijuokdavau ir stengdavausi ją užkrėsti šiuo pomėgiu. Kartais ji pasiduodavo ir nusivesdavau ją kur nors pašokti, dažniausiai į tą klubą, kur Endriu dirbdavo barmenu, taip netgi susiveikdavome kelis nemokamus kokteilius. Tada vis šokdavome ir šokdavome, kol Kimberlei tekdavo beveik už plaukų tempti mane namo.

- Adrijana, šiandien tau modernusis šokis, - iš apmąstymų pažadino dėstytojos balsas.

- Puiku, - stryktelėjau ant kojų ir nudūmiau prie aparatūros rinktis muzikos. Modernusis man patiko labiausiai, nes tada galėdavau daugiau improvizuoti įterpdama tiek vieną kitą žinoma žingsnelį.